Rimas Uzgiris
english
pavasario skrodimas
vienišas eina parko taku
palengva stato kojas
skrodžia pavasario kūną
trokšta žinoti kodėl ir pamiršti kas už tai
rankos gyslotos, skruostai kaulėti
kartais jis žino ko nori, ypač šiandien
kišenėje sugniaužtas metalas vis dar šaltas
batai pagaminti iš gerai išdirbtos odos
piniginėje yra šiek tiek grynųjų ir kelios kortelės
vienoje iš jų jis šiandien šypsosi
eina pirmą kartą šiais metais nupjauta veja
kvepia taip, kad uodžia net nuo rūkymo atbukusi nosis
jis nori išsiaiškinti pavasario mirties priežastį
gal net parašyti romaną
pasilenkia ir iš visų jėgų smeigia peilį į žemę
beveik tiesus brūkšnys, kraujas
įkiša ranką į vidų ir ilgai ieško
kol ištraukia mažą mėlyną mašinytę
tą pačią, kurią pametė dar vaikystėje
From: esu aptrupėjusios sienos
Vilnius: kitos knygos, 2016
ISBN: 978-609-427-246-2
Audio production: Lithuanian Culture Institute, recorded at dropaudio studio, 2019
spring dissection
a lone man walks the park’s paths
he strides with ease
dissecting the body of spring
wanting to know why, and forgetting what for
veined hands, sunken cheeks
sometimes he knows what he wants, especially today
the metal he grips in his pocket is still cold
his shoes are made of finely worked leather
there is some cash and a few cards in his wallet
on one of them, he is smiling today
he walks on the lawn trimmed for the first time this year
the scent is so strong that even his tobacco-dulled nose can smell it
he wants to figure out the reason why spring dies
maybe even write a novel
he bends down and drives a knife into the ground with all his might
the cuts, drawing blood, are almost perfectly straight
he sticks his hand inside and searches, and searches
until he pulls out a small blue car
the same one that he once lost as a child