PRÓLOGO AL FINAL

                                                                                       … agrandó la o del yo.
                                                                                                 Mirta Rosenberg

                                      Adónde iré si le susurro a quien soy que se vaya. 
                                                                                                    Erika Martínez 

Para cuando esté muerto
y porque estaré muerto, para que vida
y lectura fermenten, e inebrie— Yo invito,
porque puede olvidárseme
que lloré agradecido, y que hará frío… 
¡Yo no sé! Yo invito
al placer no saber, para saber
solamente, de siempre nuevo, una primera vez
omnipresente, que da miedo.

Porque a veces las canciones que necesitamos
se esconden incluso en la punta de la lengua,
vente no más, mezclemos nuestros ratos.
Viajemos tras una música
y no sepamos, que dé lo mismo…
pues si vale la pena, habrá pena.
Toca al trilobite vivo
y esta página te lamerá la mano.

Yo invito… ¡No sé! No se ve, ve
al quiebre de cualquier idea, por ejemplo, 
con una pala puesta junto a la cama
para palparla primero
al despertar. Y sin capear
las enseñanzas de la risa, del estornudo,
por el ramo de los nervios dentro tuyo, vente
desde muchas ramas hacia muchas raíces

a esta voz que aún se afina,
a nuestra unión en las preguntas
engarzadas al centro de un giro.
Aquí no esconderé mi hilacha:
la recitaré con el cuerpo entero.
Este presente emboscado,
novela pulmonar 
donde me despido, monstruo,
donde te reclamo, amigo.
Eso, muéstrame
lo peor que hayas hecho
para allí hermanarnos.

© Tomás Cohen
From: Un árbol de luz íntima
Chile: Ediciones Bastante, 2019
Audio production: Haus für Poesie, 2019

Prologas pabaigoje

                                                                                       … agrandó la o del yo.
                                                                                                 Mirta Rosenberg

                                      Adónde iré si le susurro a quien soy que se vaya. 
                                                                                                    Erika Martínez 

Kai būsiu miręs
ir todėl, kad būsiu miręs, kad gyvenimas
ir skaitymas fermentuotųsi, apsvaigintų – kviečiu aš,
nes galiu užmiršti,
kad verkiau iš dėkingumo, kad bus šalta.
Nežinau! Kviečiu
malonumo nežinoti, žinoti tik
iš naujo visad, visur esantį pirmąjį
kartą, jis baugina.

Juk kartais reikalingiausios dainos
sukasi ant liežuvio galo,
eikš ir tiek, suliekim savo akimirkas.
Keliaukim per muziką
ir nežinokim, tegul bus vis viena.
Jeigu bus verta, bus ir skaudu.
Paliesk gyvą trilobitą
ir šitas puslapis palaižys tau ranką.

Kviečiu. Nežinau! Neaišku, sek
kiekvienos minties lūžį, pavyzdžiui
pasistatyk prie lovos kastuvą,
kad vos nubudęs pirmiausia
jį paliestum. Neišsisukinėdamas
nuo juoko mokymų, nuo čiaudulio,
per nervo šaką savy ateik
nuo šakų prie šaknų,

prie šio vis dar besiderinančio balso,
prie mūsų sąjungos klausimuose,
susipynusiuose vidury posūkio.
Jau nebeslėpsiu siūlo galo,
garsiai perskaitysiu jį visu kūnu.

Ši slėptuvė,
plaučių novelė,
kur atsisveikinu, pabaisa,
kur šaukiuos tavęs, drauge.
Parodyk man
blogiausia, ką esi padaręs,
kad taptume broliais.

Vertė Dovilė Kuzminskaitė
Published in Poezijos Pavasaris Almanac (Vilnius, 2019).