ABUELA

Blanca Rosa postrada
partes orgullosa a la playa
con pies desnudos sobre la arena caliente
que heredas en terciopelo negro.
Te despides de la ropa hecha con tus manos,
te sacas el dolor y las agujas,
los tumores como botones,
te desnudas incluso de quien eres
para no reconocerte más, e igual amarte
(no te puedo despedir, pero te recibiré)
por si quieres volverte mi hija
que todavía no nace.

© Tomás Cohen
From: Un árbol de luz íntima
Chile: Ediciones Bastante, 2019
Audio production: Haus für Poesie, 2019

Močiutė

Blanca Rosa, liekna,
išdidi išeini pajūrin,
basos pėdos ant karšto juodo smėlio,
kurį dailiai išsiuvinėjai ant juodo aksomo.
Atsisveikini su savo rankomis pasiūtais drabužiais,
išsitrauki skausmą ir adatas,
auglius kaip sagas,
nusirengi netgi tai, kas esi,
kad niekad tavęs nebepažinčiau, bet vis tiek mylėčiau
(negaliu su tavim atsisveikint, bet lauksiu),
jeigu užsimanytum tapti mano dukra,
kuri dar negimus.

Vertė Dovilė Kuzminskaitė
Published in Poezijos Pavasaris Almanac (Vilnius, 2019).