LA MADRE NIÑA

Las piernas de la niña salvaje
y habladora, sus magulladuras
por correrías entre zarzas, cercas,
son surcos blanquecinos
que asomarían el original de greda
en cualquier escultura de bronce.


Niña, yo también quiero tener la mejilla embarrada
y las aventuras escritas con zarza en los tobillos
y los pies descalzos
sobre la esponja del musgo embebido.
Y a voz viva,
desde la última rama que pueda sostenerme,
aullar lejos también una bandada
como sombra hecha trizas, como dados arrojados
hasta alcanzar la próxima generación.

Tienes trece años, es de noche,
y falla por fortuna la luz: el apagón
que guardará con claridad este verano
por el resto de tu vida.
Tras arrastrar una silla al patio
te quedas sorbiendo más estrellas,
cada minuto tiritando más
constelaciones frutales en el viento:
su ritmo mora, rosa mosqueta—
tus latidos.

Niña, esa noche
es sabor de saberte
ser mi ingrediente favorito:
a fuego lento, con receta en retroceso,
te haré mi madre, para oír ese ritmo
pulsar, yo mórula, voluta en
nebulosa de endometrio.

La escojo dulcedumbre,
la escojo madriguera.
Yo naceré de ella
pero no en el futuro:
porque, quizás, la niña salvaje
ya es mi madre en esta vida
y esa noche con apagón, mayor de estrellas,
es cuento de mi autora.

© Tomás Cohen
From: Un árbol de luz íntima
Chile: Ediciones Bastante, 2019
Audio production: Haus für Poesie, 2019

Motina mergaitė

Laukinės mergaitės plaukuotos kojos,
ji plepi, o įdrėskimai
nuo lakstymo tarp gervuogių ir tvorų
tėra balkšvos linijos:
tokios leistų išvysti bet kurios
bronzinės skulptūros originalą iš balto molio.

Mergaite, noriu, kad ir mano skruostas būtų purvinas,
čiurnos gervuogių išrašytos nuotykiais,
pėdos basos
ant vandens prisigėrusių samanų kempinės.
Noriu gyvu balsu
nuo aukščiausios šakos, kuri mane išlaikytų,
šaukti spiečių tolumoje,
tarsi išdraskytą šešėlį, tarsi kauliukus mestus
iki pasieks būsimą kartą.

Tau trylika, naktis,
laimei, dingo šviesa: užtemimas
išsaugos šią vasarą ryškią
visą likusį tavo gyvenimą.

Ištempusi kėdę į kiemą
pasilieki traukti vis daugiau žvaigždžių,
kas akimirką vėjyje virpant
vis daugiau vaisiškų žvaigždynų:
jų gervuogių, erškėtrožių ritmas –
tavo širdies dūžiai.

Mergaite, ta naktis –
tai svaigulys svajoti,
kad esi mano mėgstamiausias ingredientas:
ant lėtos ugnies, nesekdamas receptu
paversiu tave savo motina, kad išgirsčiau
pulsuojant tą ritmą, aš – morulė, voliuta
endometriumo migloje.

Renkuosi ją salsvą,
renkuosi ją urvą.
Gimsiu iš jos,
bet ne ateityje,
nes, galbūt, ta laukinė mergaitė
jau šiame gyvenime yra mano motina,
o ta naktis ir didysis žvaigždžių užtemimas,
tėra kažkas, ką mama man papasakojo.

Vertė Dovilė Kuzminskaitė
Published in METAI Nr. 5-6 (Vilnius, 2019).