AUGUSTIN ALT

Kui ma saunas saabusin siia ilma,
voolas Venemaal ja Hispaanias veri,
Haralas sadas jäidet ja meie laudas
määgis musta peaga lammas;
isa teritas toa akna all saagi.
Lauldakse küll:
häid sõnumeid toob kaasa sealt,
aga minule headust ei jagunud.
Naine ütles: suu sul lehkab,
jalad haisevad, ma ei kannata sind!
Kui surin, voolas Afganistanis veri,
Haralas tuli lund nagu kotisuust,
polnud enam ema, isa ega lammast,
vaid tusane valveõde,
ja mul oli üksainus jalg,
teise oli võtnud kolhoosikord
saekaatri näol.

© Mats Traat
From: Harala elulood
Tallinn: Kupar, 2001
Audio production: Eesti Kirjanduse Teabekeskus [Estonian Literature Centre]

AUGUSTINAS ALTAS

Kai pirtyje išvydau šį pasaulį,

Ispanijoj bei Rusijoje liejos kraujas,

Haralą dengė ledinyčia ir mūsų kūtėj

mekeno juodgalvė burė;

tėvas po trobos langu galando pjūklą.

Daina juk sako:

„Geras žinias atsinešam iš ten“,

bet man gerumo nepakako.

Žmona išdėjo: „Tau dvokia iš burnos

ir smirda kojos, nekenčiu tavęs!“

Kai numiriau, Afganistane liejos kraujas,

Haraloje sniegas drengė iš dangaus,

neliko nei mamos, nei tėvo, nei buriukės,

tebuvo pagiežinga budinti sesuo,

ir aš turėjau tiktai vieną koją,

antrąją santvarka kolūkinė nupjovė,

savuoju gaterio pjūklu.

Vertė Danutė Sirijos Giraitė