Danutė Sirijos Giraitė
lithuanian
HANS KRASS
Kui ma olin kaubalaeva madrus,
mõtlesin, et kõik elav on sündinud veest
ja et unistused on rohelised vetikad,
mille külge polüüpidena kleepuvad naised.
Pärast läks mul midagi rinnus rikki,
mind munsterdati laevast maha,
sain suure hädaga sulaseks venna juurde,
kelle ankur oli piimavinkus.
Kui vend tõmbas palgast maha
kümme krooni, põhjendades seda
võihindade langusega maailmaturul,
ütlesin talle, et tema talu ja tõulehmad,
kogu ta kinnis- ja vallasvara
on ainult suutäis sülge
igaviku kõrtsipõrandal.
Sellest tulid lõppematud tülid.
Tahtsin, et mu hauakivil oleks kiri:
ʻTa süda oli nagu ookeaniaurik elu madala jõel.ʼ
Kuid vend ei täinud isegi korralikku risti panna.
From: Harala elulood
Tallinn: Kupar, 2001
Audio production: Eesti Kirjanduse Teabekeskus [Estonian Literature Centre]
HANSAS KRASAS
Kai tarnavau jūreiviu prekiniam laive,
maniau, kad bet kokia gyvybė gimsta vandeny,
o mūsų svajos – jūrų dumbliai,
prie kurių moterys prilimpa it polipai.
Paskui krūtinėj man kažkas sutriko,
mane iš laivo sausumon iškėlė,
pas brolį per vargus įsiprašiau padieniu,
jo inkaras – bidonas pieno.
Kai brolis iš algos nurėžė
man dešimt kronų, tardamas, girdi,
pasaulio rinkoje nukrito sviesto kainos,
išdėjau jam, kad ūkis jo ir veislinės žalmargės,
visas jo nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas
tėra gausingas spjūvis
ant amžinybės užeigos grindų.
Sukėliau begalinius kivirčus.
Troškau, kad antkapyje mano įrašytų:
„Širdis jo buvo lyg vandenyno laivas seklioj gyvenimo brastoj."
Bet brolis nė doro kryžiaus pastatyt nemalonėjo.