KUSTA JÄRVSON

Tuhande üheksasaja üheteistkümnendal aastal
läksin Venemaale Volga äärde
kindral Selivanovi mõisasse viinapõletaja abiliseks.
Pidades seal sõprust kohaliku koolipreiliga
lugesin maateaduse õpikust,
et Läänemere provintsides
elavad eestlased ja lätlased, kelle seedimine
on alles põhusööjate loomade tasemel ja nende
inimeseks muutmiseks kulub mitu aastasada
visa tööd.
See oli balti parunite
häbemata väljamõeldis, laim,
mida õpetati Venemaal lastele ja mida
uskus ka kooliõpetaja Anna Pavlova.
Kes siis veel kui mitte mina,
Harala mõisa karjamehe poeg,
teadis, mida söövad Liivimaal
inimesed ja mida loomad.
Seda sai teada ka Anna Pavlova,
kui ta oli juba Järvsoni Anna
ja koos minuga Eestisse opteerus.

© Mats Traat
From: Harala elulood
Tallinn: Kupar, 2001
Audio production: Eesti Kirjanduse Teabekeskus [Estonian Literature Centre]

KUSTA JERVSONAS

Tūkstantis devyni šimtai vienuoliktaisiais

iškeliavau Rusijon prie Volgos

generolo Selivanovo dvare dirbti degtindario padėjėju.

Ten susidraugavęs su panele mokytoja

perskaičiau geografijos vadovėlyje,

kad Baltijos provincijose

gyvena estai ir latviai, kurių virškinimo traktas

tebėra atrajojančių galvijų lygio, ir siekiant juos

paversti žmonėmis reikės keleto šimtmečių

uoliai triūsėti.

Tai Baltijos baronų

begėdiškos apkalbos, šmeižtai,

to mokė Rusijos vaikus, tuo įtikėjo

ir mokytoja Ana Pavlova.

Kas gi dar, jeigu ne aš,

Haralos dvaro kerdžiaus vaikas

žinojo, ką valgo Livonijoje žmonės

ir ką ėda galvijai.

Tai sužinojo ir Ana Pavlova,

kai tapusi Jervsonų Ana,

kartu su manimi optavo Estijon.


Vertė Danutė Sirijos Giraitė