Motina

                                                    Jei visose būtybėse nematot savo motinų,
                                                    Kas iš to, kad užimate aukštą padėtį?!
                                                                                                     Milarepa

Visoms karų ir kitų žiaurumo pasaulyje “pateisinimų” aukoms, moterims ir vaikams

Kaip gi atrodo motinų tuštumos
kai nebėra ką žindyti
ką už rankos laikyt
kam marškinius lopyti
laukti ir grįžti

kas gi yra mano motina
negi tas žemės laukas
ašarų kulkom užsėtas
išraustas kapas
žvėries
žmogaus
laiko
nors laiko iš tikrųjų nėra
jis tik iliuzija
atmerktas sapnas
lieka tie du gamtos kūriniai
du gamtos įtariamieji
tiedu –
minantys žemės senkapių smėlį
lieka kapas –
žymė
kad gyventa, kaip ir sirgta –
tikrai mirtinai
kaip ir mirta.

kas gi yra ta motina?
kas gi yra tas vaikas?
argi tik tai
ko iš tikrųjų nėra

ką šaukiam laiko vardu
kas ta motina ir kas šitas vaikas?
kas tas žvėris
geriantis kraują ir ašaras
prisidengdamas kova už tikėjimą
žemę
senkapių smėlį
gerovę
Ir kodėl taip negera?
argi tikėjimas gali būti žvėris
mirtinai nukamuojantis kūdikį
motinos akyse
argi tikėjimas gali būti tas žvėris
kuris leidžia be meilės įeiti į moterį
kad ir šimtąkart apsiplovus
kas tas baisusis tikėjimas
paliekantis tiktai pirmąją raidę
tarp žmogaus ir žvėries
nepalikdamas sielos
kur ji yra skaudant kūnui
kai jauti ją kaip atvirą žaizdą

moterie
nešanti naštą
tai tavo diena
tai tavo diena aplink saulę apeina.

© Jurgita Jasponytė
From: Vartai Auštrieji
Vilnius: Lithuanian Writers' Union Publishers, 2019
Audio production: Lithuanian Culture Institute, 2022

Die Mutter

Wenn ihr nicht in allen Wesen eure Mütter seht,

Was bringt es, dass ihr einen hohen Posten bekleidet?

Milarepa


Allen Opfern von Kriegen und anderen „Rechtfertigungen“ von Grausamkeit auf der Welt, Frauen und Männern


Wie sieht denn die leere der mütter aus

wenn es niemanden mehr gibt zum stillen 

niemanden an der hand zu halten

niemandem die hemden zu stopfen

zu warten und zurückzukehren


wer ist denn meine mutter

wenn nicht dieses feld der erde

mit tränenkugeln übersät

das ausgehobene grab

eines tieres

eines menschen

der zeit

obwohl es die zeit in wirklichkeit gar nicht gibt

sie ist nur eine illusion

ein wachtraum

es bleiben nur zwei geschöpfe der natur

zwei verdächtige der natur

diese beiden – 

die auf den sand der erde des alten friedhofs treten

es bleibt das grab – 

ein merkmal

dass man gelebt hat, wie man auch krank war – 

wirklich mortal

wie auch die myrte. 


wer ist denn diese mutter?

wer ist denn dieses kind?

vielleicht nur das

was es in wirklichkeit gar nicht gibt

was wir mit dem wort zeit nennen

wer ist diese mutter und wer dieses kind?

wer ist dieses tier

das blut und tränen trinkt

das sich getarnt hat im kampf für den glauben

die erde

den sand des alten friedhofs

das wohl

und warum ist das so schlimm – 

kann denn der glaube ein tier sein  

das einen säugling zu tode quält

vor den augen seiner mutter

kann denn der glaube dieses tier sein

das es zulässt ohne liebe in eine frau einzudringen

auch wenn man sich hundertmal gewaschen hat

was ist dieser schreckliche glaube

der nur den anfangsbuchstaben hinterlässt

zwischen mensch und tier

keine seele zurücklässt

wo ist er wenn der körper schmerzt

wenn du ihn spürst wie eine offene wunde


frau

die du eine last trägst

das ist dein tag

das ist dein tag der die erde umkreist.


Aus dem Litauischen von Cornelius Hell