Pietro U. Dini
italian
Tyfurto melodijos
Beveik Matisse’as: žydinčios gebenės
vešliai putoja sodriu gašlumu
voratinkliais apėję tuščios menės
prisiminimas klestinčių namų
kur traukdamas tabaką iš kišenės
ir prisikišęs pypkę ant kanapos
rūkydavo poetas žilas senis
kol kambarį užliejęs vyšnios kvapas
nunešdavo jaunystės praeitin
nors juodas vynas iš senų rūsių
iš prosenelių atsargų gausių
jau trenkė geležia pelėsiu ir mirtim
savęs gailėjos nekentė kitų
bent neapykantoj išlikdamas kūrėjas
- galbūt tačiau geriau įsižiūrėjus
portretas tavo ir jame tik tu
metalo mėlynumo juodos kuosos
po ąžuolais ryškiam auksiniam slėny
nelyg bažnytiniam paveiksle: artimuosius
palaidotus dar aname millenium
nusprūdusius į pragarmes sklerozės
nutvieskia retsykiais šviesa pagiežos
ligotu grožiu dvelkteli chaosas
tarp kiautų voverė tarp kaulų driežas
parketas pelenai šlepečių šliūžės
neatsakyti net neatplėšti laiškai
širdis tvarkoj tik su akim kažkaip
kažkaip nepatogus šiandien drabužis
tačiau šlykščiausia tarp visų daiktų
ta nuotrauka tave įsimylėjus
– galbūt ir taip tačiau geriau įsižiūrėjus
portretas tavo ir jame tik tu
From: Laiko inkliuzai / Inclusions in Time
Vilnius: Lithuanian Writers' Union Publishers, 2002
Audio production: 2002 Books from Lithuania
Le melodie di Tiefurt
Quasi un Matisse: edere in fiore
spumano lussureggianti con possente lascivia
vuoti saloni percorsi da ragnatele
ricordo di una prospera magione
dove estratto il tabacco dalla tasca
e caricata la pipa sul canapè
soleva fumare un poeta canuto e vecchio
finché l’aroma di ciliegia inondava la stanza
e portava nel passato della gioventù
benché il vino nero delle antiche cantine
dalle riserve copiose degli avi
ormai sapesse di muffa ferrosa e di morte
avuta di sé pietà non sopportò altrui
almeno nell’odio restando creatore:
forse a guardar meglio
quel ritratto è il tuo e in esso sei solo tu
tàccole nere d’un metallico bluastro
sottoquercia in una valle color dell’oro chiaro
come fosse un quadro sacro: gli intimi
seppelliti ancora nell’altro millennium
scivolati nell’abisso della sclerosi
illumina talora una luce acrimoniosa
d’una beltà malata àlita il caos
fra gusci uno scoiattolo fra ossa una lucertola
parquet e cenere e tracce di pianelle
irrisposte lettere finanche inaperte
il cuore è a posto ma con gli occhi c’è qualcosa
m’è scomodo l’abito quest’oggi
ma la più schifosa fra tutte le cose
è quella fotografia innamorato di te:
forse, anzi certo, a guardar meglio
quel ritratto è il tuo e in esso sei solo tu