Kaitra

kaitra ir vos juntamas atmatų dvokas
nuo šiukšlių konteinerių, ištrūkus
saga, įsispaudus asfalte, oras
nejudrus, klijingas, deginantis šnerves,

skalbiniai jame stingsta ir žmonės. Reikėtų
pajudinti ranką, įsitikinti, jog dar nevirtai
inkliuzu šitam peizaže: kaži kokios
gamyklos, kaminai kaitroje, darosi bloga

vien pagalvojus. Sėdžiu ant šaligatvio
krašto nesiryždamas užsirūkyti, pykina
nuo visko, nuo įkaitusio oro virpulio,
tolimo kūdikio verksmo, sėdžiu

nejudėdamas, ir tik vaikėzų būrys
važinėjasi sau riedučiais: skuduruoti
lyg kokie beduinai, iššaukiančiai
prisimerkę vis pažvelgia į mane,

brėždami begalinius ratus, pravažiuodami
vis arčiau ir arčiau, žybčiodami
akim, sklidini syvų, ginkluoti trumpais
keiksmažodžiais, kurių, dievaž, nusipelniau

sėdžiu, nedrįsdamas patikėti, apstulbęs,
iš lėto sendamas.

© Gintaras Grajauskas
From: Kaulinė dūdelė (Knochenflöte)
Vilnius: Vaga, 1999
Audio production: 2002 Books from Lithuania

la calura

calura e appena percepibile fetore  

dai cassonetti di monnezza, nell’asfalto 

s’è impresso un bottone, ferma  

è l’aria, appiccicosa e irrita le narici,  

 

vi ristagna la biancheria come la gente. 

Che si muova una mano, convincetevi di non essere 

ancora diventati degli inclusi nel paesaggio: 

fabbriche e camini nella calura che vien male  

 

solo a pensarci. Siedo sul bordo d’un marciapiede  

e non oso fumare, per tutto ciò ho la nausea, 

per il fremito incandescente dell’aria, 

per il pianto lontano d’un neonato, immoto  

 

siedo e solo un gruppo di ragazzotti 

si diverte sugli schettini: come beduini  

di cenci vestiti, a occhi stretti 

verso di me guardano sempre, 

 

disegnano circoli infiniti e mi si fanno 

sempre più presso, con occhi che brillano, 

tumidi di linfa e di corte parolacce 

armati che io, lo giuro, mi meritai 

 

siedo, non oso crederlo, stupefatto 

e lentamente invecchio.

Traduzione: Pietro U. Dini