Pietro U. Dini
italian
Kaitra
kaitra ir vos juntamas atmatų dvokas
nuo šiukšlių konteinerių, ištrūkus
saga, įsispaudus asfalte, oras
nejudrus, klijingas, deginantis šnerves,
skalbiniai jame stingsta ir žmonės. Reikėtų
pajudinti ranką, įsitikinti, jog dar nevirtai
inkliuzu šitam peizaže: kaži kokios
gamyklos, kaminai kaitroje, darosi bloga
vien pagalvojus. Sėdžiu ant šaligatvio
krašto nesiryždamas užsirūkyti, pykina
nuo visko, nuo įkaitusio oro virpulio,
tolimo kūdikio verksmo, sėdžiu
nejudėdamas, ir tik vaikėzų būrys
važinėjasi sau riedučiais: skuduruoti
lyg kokie beduinai, iššaukiančiai
prisimerkę vis pažvelgia į mane,
brėždami begalinius ratus, pravažiuodami
vis arčiau ir arčiau, žybčiodami
akim, sklidini syvų, ginkluoti trumpais
keiksmažodžiais, kurių, dievaž, nusipelniau
sėdžiu, nedrįsdamas patikėti, apstulbęs,
iš lėto sendamas.
From: Kaulinė dūdelė (Knochenflöte)
Vilnius: Vaga, 1999
Audio production: 2002 Books from Lithuania
la calura
calura e appena percepibile fetore
dai cassonetti di monnezza, nell’asfalto
s’è impresso un bottone, ferma
è l’aria, appiccicosa e irrita le narici,
vi ristagna la biancheria come la gente.
Che si muova una mano, convincetevi di non essere
ancora diventati degli inclusi nel paesaggio:
fabbriche e camini nella calura che vien male
solo a pensarci. Siedo sul bordo d’un marciapiede
e non oso fumare, per tutto ciò ho la nausea,
per il fremito incandescente dell’aria,
per il pianto lontano d’un neonato, immoto
siedo e solo un gruppo di ragazzotti
si diverte sugli schettini: come beduini
di cenci vestiti, a occhi stretti
verso di me guardano sempre,
disegnano circoli infiniti e mi si fanno
sempre più presso, con occhi che brillano,
tumidi di linfa e di corte parolacce
armati che io, lo giuro, mi meritai
siedo, non oso crederlo, stupefatto
e lentamente invecchio.