Laina Masyté
lithuanian
LAK
Usoda me vali. Včasih kot jajce. Včasih me
s šapami lomasti po bregu. Kričim. Upiram se.
Ves svoj sok zastavim. Ne smem tega delati.
Usoda me lahko utrne, to sem že začutil. Če
nam usoda ne piha na dušo, zmrznemo v hipu.
Preživljal sem dneve v strašni grozi, da sonce
ne bo več vzšlo. Da je to moj poslednji dan.
Čutil sem, kako mi svetloba polzi iz rok, in če
ne bi imel v žepu dovolj quarterjev in bi Metkin
glas ne bil dovolj mil in prijazen in konkreten
in stvaren, bi mi duša ušla iz telesa, kot mi
enkrat bo. S smrtjo je treba biti prijazen. Vse
je skupaj v vlažnem cmoku. Domovanje je, od koder
smo. Živi smo samo za hip. Dokler se lak suši.
From: Ambra
Ljubljana : Mihelač, 1995
Audio production: Študentska založba
LAKAS
Likimas mane ridinėja. Kartais it kiaušinį. Kartais letenomis
mane traiško palei skardį. Rėkiu. Priešinuosi.
Užstatau visus savo syvus. Privalau to nedaryti.
Likimas mane gali užgesinti, tai jau pajutau. Jeigu
likimas mūsų neįtikinėja, akimirksniu sušąlame.
Stūmiau dienas baisioj klaikybėj, kad saulė
daugiau nepatekės. Kad tai mano paskutinė diena.
Jaučiau, kaip šviesa šliaužė man iš rankų, ir jeigu
kišenėje neturėčiau pakankamai quarterių ir Metkos
balsas nebūtų pakankamai mielas ir draugiškas, ir konkretus
ir tikras, mano siela paliktų kūną, kaip vieną
sykį tai padarys. Reikia būti draugiškam mirčiai. Visa
esti kartu drėgname kukulyje. Būstas yra ten, iš kur
esame. Gyvi esame tik mirksnį. Kol džiūsta lakas.
©Leidykla VAGA 2002,
In: Poezijs Pavasaris 2002