Tomas Venclova

lithuanian

Daria Betocchi

italian

Sankirta

Nuo plento takas leidosi į drėgną
pievutę. Dubury matei, kaip gęsta
saulėlydis, užgavęs blizgią vielą.
Dryžuotą stulpą vainikavo herbas,
cementą brūžino šiurkšti svėrė.

Į šiaurės rytus traukėsi ankšta,
kantri šalis, jau sveikinanti naktį.
Alksnyno nuokraštyje stirna skabė
lapiją. Už akiračio bemaž
atspėjai ežerą, kurio pakrantėj
tamsoki vandens atspindėjo vaiką,
sutampantį su tavimi. Daina
vingiavo virš nendrynų, liepto, datos
užžėlusiame antkapyje. Laikas,
išsprūdęs atminčiai ar biografui,
turbūt visų svarbiausias, nes yra
drauge ir sunkmena, ir talismanas.

Į kairę tvyrojo laukinis miškas.
Jame švytėjo proskyna – plyšys,
atvėręs pelkę ar tiesiog purvynus,
kur spietėsi nematomos būtybės,
gauruotos, šypsančios, prasimanytos
bepročio grafiko. Labai toli
juodavo lankos ir įgriuvę tiltai.
Žvarbus kanalas siekė marių ribą,
nerasdamas nei miesto, nei laivyno.
Žinojai: kūdikiai tenai užgimsta
tam, kad pavartėse dalytųs švirkštais,
pagieža, sperma, nuorūkom, skatikais.

Už nugaros – balkšvi sodybos dūmai,
ir amsi šunys, saugodami ūkį
nuo neprašyto svečio. Jau vėlu.
Tarp įdubų ir piliakalnių sukas
beveik nepravažiuojamos keliūtės,
ir netinkuotas mūras dengia ugnį.
Na ką gi, jei likimas lėmė, būk
šiame krašte prie pat gimtinės durų,
kurčioj trilypėj sankirtoj, kur stūkso
stulpai, iškilę iš kitų laikų,
kadaise mirtini, ir atšiauriu
lanku dykynę kerta viadukas.

Palieski vėstančią vaikystės žolę.
Esi namie. Trilypė jūra ošia
nakties kriauklėj. Tau suteikta malonė:
keista era, sargybinis, kurio
nebėr, ir balso išsiilgęs oras.

© Tomas Venclova
From: Naujasis židinys, Nr. 9.
Audio production: 2002, M. Mechner, literaturWERKstatt berlin

FIORI ROSSI

fiori rossi crescono in paradiso, il giardino è immerso nell'ombra
sprazzi di luce s'irradiano ovunque, ma non vedo il sole
e non so da dove provenga l'ombra sul giardino, l'erba è bagnata di
                                                                                                    rugiada
e disseminata di grandi sassi bianchi sui quali sedere

le montagne intorno sono simili a quelle terrestri
solo che sono più basse e sembrano molto più lievi
credo che anche noi siamo molto leggeri, quasi fluttuanti,
se cammino i fiori rossi paiono un poco ritrarsi

mi sembra che l'aria profumi, che sia terribilmente fredda e rovente
vedo arrivare degli esseri nuovi
come se un'invisibile mano li adagiasse nell'erba,
son tutti belli e placidi e tutti quanti stiamo insieme

alcuni, aleggiami, sono risucchiati in vortici d'aria e scagliati lontano
scompaiono e non li vediamo più, e loro gemono
mi sembra che il mio corpo si trovi in un tunnel ardente
che lieviti come un impasto e che poi esploda fino alle stelle

qui in paradiso il sesso non c'è non sento le mani
ma tutte le cose e tutti gli esseri si compenetrano totalmente
e si scindono con impeto da folli per poi congiungersi di nuovo
i colori evaporano e tutti i suoni sono come un molle grumo sugli occhi

ora so che un tempo fui gallo e un tempo fui capriolo
che il mio corpo era trafitto da pallottole che si stanno sbriciolando
com'è bello respirare a fondo
ho la sensazione che un ferro da stiro mi stiri, e non mi bruci.

©Tomaž Šalamun
Translated by Daria Betocchi



In: Il ragazzo e il cervo

Salerno : Multimedia Edizioni 2002