Laima Masytė
lithuanian
SVECI
Sunce stoji u nebu i to se zove dan.
Ali ono je tamo i kad se zove noć.
Juče sam video potok koji traga za zečićem,
malim, titravim, smrznutim,
sivih drhtavih šapica,
ali bilo je leto i nije ga pronašao.
Opet se nisu sreli.
Šta će biti na zimu?
Ni štap, ni šargarepa, ni propast, ni idila.
Možda jave na jesen, kad spreme konačni izveštaj.
Tako stoji i Mesec, on ne zna zašto je tamo,
blizak Zemlji i nebu, ali od svega udaljen
kao da nema dužnost, nikakvo opravdanje.
Ni da odmogne sebi, ni da pomogne drugom.
Čak se dobro i ne vidi, deluje kao zaboravljen,
čim ga zakloni oblak ili uglovi kuća.
Ne živi sasvim građanski, deluje privremeno
kao prolazna večnost, tup sjaj bratoubistva.
Sve to o nečemu govori, ali nema rešenja,
ili je sasvim nemo ko prazna govornica.
A sutra, umesto zvezda, tamo će stajati sveci
i bivši zvezdani svod biće sjajem narogušen,
ispunjen blagom toplinom, pomalo zajebanom
jer sveci ništa ne govore dok im se tako ne kaže.
Ali ko da im kaže u onoj pustoj praznini
u kojoj sve izvan njih deluje kao ekran,
ko glup dokumentarac na hladnom oku TV-a.
Sav mir u ovom svemiru providan je ko staklo
po kome protrči zečić i šapicom ga zamaže.
Možda će doći i drugi, da ga šapicom umije,
a možda ipak i neće. Kraj nema ravnoteže.
ŠVENTIEJI
Saulė kybo danguj ir tai vadiname diena.
Bet ji tenai ir tada, kai sakome: naktis.
Vakar mačiau upokšnį, ieškantį kiškelio,
mažo, sužvarbusio ir virpančio,
pilkom drebančiom letenėlėm,
bet buvo vasara ir jo nerado.
Jie vėl nesusitiko.
Kas bus žiemą?
Nei lazda, nei morka, nei praraja, nei idilė.
Gal pasirodys rudenį, kai suruoš galutinį pranešimą.
Taip kybo Mėnuo, jis nežino, kodėl yra ten,
artimas Žemei ir dangui, bet atsitolinęs nuo visko,
lyg neturėtų įsipareigojimų, pateisinimo jokio.
Nei sutrukdyti sau, nei kitam padėti.
Jo net nematyti aiškiai, jis atrodo it užmirštas,
kai jį pridengia debesys ar namo kampai.
Jis visai negyvena miesčioniškai, jis veikia laikinai
tarsi praeinanti amžinybė ir atbukęs brolžudystės spindėjimas.
Visa tai kažką pasako, bet sprendimo nėra
arba jis nebylus tarytum tuščiažodžiavimas.
O ryt žvaigždžių vietoj tenai stovės šventieji
ir buvęs žvaigždėtas skliautas taps spindesio sklidinas,
pripildytas švelnios šilumos, šiek tiek sumautos,
nes šventieji visai nekalba, kol jiems nepasakoma.
Bet kas jiems pasakys toj apleistoj tuštumoje,
kur visa išskyrus juos atrodo lyg ekranas,
lyg kvailas komentatorius šaltoje TV akyje.
Visas pasaulis visatoje yra skaidrus it stiklas,
kuriuo nustriksi kiškelis ir sutepa jį letenėle.
Gal atliuoksės ir kitas, letenėle jį nupraus,
o gal ir ne. Pabaiga neturi pusiausvyros.