Tyfurto melodijos

Beveik Matisse’as: žydinčios gebenės
vešliai putoja sodriu gašlumu
voratinkliais apėję tuščios menės
prisiminimas klestinčių namų
kur traukdamas tabaką iš kišenės
ir prisikišęs pypkę ant kanapos
rūkydavo poetas žilas senis
kol kambarį užliejęs vyšnios kvapas
nunešdavo jaunystės praeitin
nors juodas vynas iš senų rūsių
iš prosenelių atsargų gausių
jau trenkė geležia pelėsiu ir mirtim
savęs gailėjos nekentė kitų
bent neapykantoj išlikdamas kūrėjas
- galbūt tačiau geriau įsižiūrėjus
portretas tavo ir jame tik tu

metalo mėlynumo juodos kuosos
po ąžuolais ryškiam auksiniam slėny
nelyg bažnytiniam paveiksle: artimuosius
palaidotus dar aname millenium
nusprūdusius į pragarmes sklerozės
nutvieskia retsykiais šviesa pagiežos
ligotu grožiu dvelkteli chaosas
tarp kiautų voverė tarp kaulų driežas
parketas pelenai šlepečių šliūžės
neatsakyti net neatplėšti laiškai
širdis tvarkoj tik su akim kažkaip
kažkaip nepatogus šiandien drabužis
tačiau šlykščiausia tarp visų daiktų
ta nuotrauka tave įsimylėjus
– galbūt ir taip tačiau geriau įsižiūrėjus
portretas tavo ir jame tik tu

© Antanas A. Jonynas
From: Laiko inkliuzai / Inclusions in Time
Vilnius: Lithuanian Writers' Union Publishers, 2002
Audio production: 2002 Books from Lithuania

DIE TIEFURTER MELODIEN

Fast ein Matisse: der blühende Efeu

schäumt prächtig in üppiger Geilheit

von Spinnweben überwucherte leere Säle

die Erinnerung an das gedeihende Haus

wo den Tabak aus der Tasche ziehend

und seine Pfeife stopfend auf dem Kanapee

der Dichter ein grauer Alter rauchte

bis der Kirschengeruch das Zimmer überschwemmte

und vergangene Jugend trug

obwohl der schwarze Wein aus alten Kellern

aus den reichen Vorräten der Vorväter

schon nach Eisen Schimmel und Tod schmeckte

sich selbst bedauerte er und hasste die andren

und blieb wenigstens in seinem Hass der Schöpfer

– doch vielleicht ja doch bei genauerem Hinsehn

ist es dein Bild und darin bist nur du


metallblaue schwarze Dohlen

unter Eichen in einem klaren goldenen Tal

einem Kirchenbild gleich: die Angehörigen

noch im letzten Millenium bestattet

hinuntergestürzt in die Abgründe der Sklerose

erhellt ab und zu das Licht der Unmut

mit krankhafter Schönheit weht leicht das Chaos

zwischen den Schalen das Eichhörnchen zwischen den Knochen die Eidechse

Parkett und Asche und Spuren der schlurfenden Hausschuhe

Briefe unbeantwortet gar nicht geöffnet

das Herz ist in Ordnung nur die Augen irgendwie

irgendwie unbequem ist heute die Kleidung

doch am ekligsten von allen Dingen

ist dieses Photo in dich verliebt

– doch vielleicht ja doch bei genauerem Hinsehn

ist es dein Bild und darin bist nur du

Aus dem Litauischen von Rūta Jonynaitė und Cornelius Hell