Cornelius Hell, Rūta Kumžienė
german
Tyfurto melodijos
Beveik Matisse’as: žydinčios gebenės
vešliai putoja sodriu gašlumu
voratinkliais apėję tuščios menės
prisiminimas klestinčių namų
kur traukdamas tabaką iš kišenės
ir prisikišęs pypkę ant kanapos
rūkydavo poetas žilas senis
kol kambarį užliejęs vyšnios kvapas
nunešdavo jaunystės praeitin
nors juodas vynas iš senų rūsių
iš prosenelių atsargų gausių
jau trenkė geležia pelėsiu ir mirtim
savęs gailėjos nekentė kitų
bent neapykantoj išlikdamas kūrėjas
- galbūt tačiau geriau įsižiūrėjus
portretas tavo ir jame tik tu
metalo mėlynumo juodos kuosos
po ąžuolais ryškiam auksiniam slėny
nelyg bažnytiniam paveiksle: artimuosius
palaidotus dar aname millenium
nusprūdusius į pragarmes sklerozės
nutvieskia retsykiais šviesa pagiežos
ligotu grožiu dvelkteli chaosas
tarp kiautų voverė tarp kaulų driežas
parketas pelenai šlepečių šliūžės
neatsakyti net neatplėšti laiškai
širdis tvarkoj tik su akim kažkaip
kažkaip nepatogus šiandien drabužis
tačiau šlykščiausia tarp visų daiktų
ta nuotrauka tave įsimylėjus
– galbūt ir taip tačiau geriau įsižiūrėjus
portretas tavo ir jame tik tu
From: Laiko inkliuzai / Inclusions in Time
Vilnius: Lithuanian Writers' Union Publishers, 2002
Audio production: 2002 Books from Lithuania
DIE TIEFURTER MELODIEN
Fast ein Matisse: der blühende Efeu
schäumt prächtig in üppiger Geilheit
von Spinnweben überwucherte leere Säle
die Erinnerung an das gedeihende Haus
wo den Tabak aus der Tasche ziehend
und seine Pfeife stopfend auf dem Kanapee
der Dichter ein grauer Alter rauchte
bis der Kirschengeruch das Zimmer überschwemmte
und vergangene Jugend trug
obwohl der schwarze Wein aus alten Kellern
aus den reichen Vorräten der Vorväter
schon nach Eisen Schimmel und Tod schmeckte
sich selbst bedauerte er und hasste die andren
und blieb wenigstens in seinem Hass der Schöpfer
– doch vielleicht ja doch bei genauerem Hinsehn
ist es dein Bild und darin bist nur du
metallblaue schwarze Dohlen
unter Eichen in einem klaren goldenen Tal
einem Kirchenbild gleich: die Angehörigen
noch im letzten Millenium bestattet
hinuntergestürzt in die Abgründe der Sklerose
erhellt ab und zu das Licht der Unmut
mit krankhafter Schönheit weht leicht das Chaos
zwischen den Schalen das Eichhörnchen zwischen den Knochen die Eidechse
Parkett und Asche und Spuren der schlurfenden Hausschuhe
Briefe unbeantwortet gar nicht geöffnet
das Herz ist in Ordnung nur die Augen irgendwie
irgendwie unbequem ist heute die Kleidung
doch am ekligsten von allen Dingen
ist dieses Photo in dich verliebt
– doch vielleicht ja doch bei genauerem Hinsehn
ist es dein Bild und darin bist nur du