Noémi László
hungarian
šuns balsas į dangų eina
Mano šuo naktim meldžiasi
šunų dievui,
dienom vizgina uodegą
ir tik liūdnos akys išduoda,
kad jis viską žino,
kad jis žino
ne tik apie Brisiaus galą.
Aš svajoju,
kaip mes kartu veiksim
visus tuos šuniškus dalykėlius,
o jis tikriausiai norėtų
išlenkti su manim vieną kitą taurelę,
kai abu apsvaigtume, tartų:
– Kaip pabodo man tas šuniškas gyvenimas,
juodas kailis ir net šunų dievas,
kurį turbūt išgalvojo žmonės,
žmonės viską išgalvoja,
net kad mes, šunys, jų nesuprantame.
Audio production: Lithuanian Culture Institute
Kutyahang mennybe száll
Kutyám éjjel
a kutyaistenhez imádkozik,
nappal farkát csóválja,
csak szomorú szeme árulkodik,
mindenről tud,
mindenről,
nemcsak Brisius haláláról.
Arról álmodom,
hogy majd együtt
kutyálkodunk,
bár ő inkább
meginna pár korsót velem,
és amikor szédelgünk, mondaná:
unom már ezt a kutyaéletet,
fekete bundám meg a kutyaistent,
azt is ember találta ki,
az ember folyton képzeleg,
többek között az oktalan kutyáról.