Jurgita Jasponytė
Švytėjimas
Švytėjimas
Išlįsk, vilke, iš beržyno
Rūta žalioj
Tavo akys kaip žvakeles
Rūta žalioj
Tavo dantys kaip šukeles
Rūta žalioj
Tampu aušra
ir deglą švytintį praryja
dar ryto varpo
nenugąsdinta tamsa
dar viską reikia tyliai palaikyti
kol miestas bunda
bastėjos, miesto sienos ribose
kol bunda
mano sąmonė
ir kūnas
susijungia
ir aš tampu visa
dar viską reikia tyliai palaikyti
kol vilko žiotys veriasi –
galugerkly
šviesos įstrigęs kamštis švyti
kol mano lūpos atsivers
jau viską viską
kuo tiku ką myliu ko bijau
sakyti
staugimas gausiai išsiverš
į jaunaties mėnulio blizgę
dantys kaip šukelės švyti
glaudžiu glaudžiuosi ir
matau
kad vartai atkelti
lyg atplėšta žaizda
juos pamatyti
galiu tiktai kitam atleidus
leidus pamatyti
kuo tikiu ką myliu ko bijojau
nebijau
mėnulio blizgėj baimės dantys
kaip šukelės. Švyti.
V. 2015 10 17