Ernestas Noreika
petankė
petankė
kai sutikau senukus
ant suplakto žvyro
mėtančius geležinius rutulius
net neįtariau kad esu
vienas iš tų rutulių
sunkiai riedantis
aptvertoje teritorijoje
kurį mėgina numesti
kuo arčiau mažesniojo
stengiuos neriedėti
kai esu išmestas iš rankų
kovoju su judesiu
kurio nepasirinkau
kovoju ir griaunu savy
būdamas geležiniu rutuliu
nebegyvenamus pastatus
išjausmintuose kvartaluose
kiaurai skrodžiu
kaulines kūno sienas
su visais aprūkusiais langais
byrančiais mažomis
stiklo sėklomis
naiviai tikėdamas
kad mano vietoje
užsiveis sodai
su plaukiančiais medžiais
su fontanais
ir spalvotom žuvim
tyliai melsdamas
kad vietoj manęs neišdygtų
stikliniai dangoraižiai