Aušra Kaziliūnaitė
patvoriuose dar augs šalpusniai
patvoriuose dar augs šalpusniai
kada nors visi mano draugai numirs
numirs giminaičiai ir mylimieji
numirs priešai ir nuo žemės paviršiaus
dings visi kaimynai ir praeiviai
kuriuos bent kartą buvau sutikusi
gatvėje
numirs klasiokai grupiokai
mokytojai dėstytojai
bendradarbiai
paskutinį kvapą išleis
visi žmonės
su kuriais dėl
nesuvokiamų priežasčių
dėvėjau tokią pat
laiko uniformą
nors taip ir neteko kariauti
jo mūšiuose
numirs paukščiai kurie anksčiau skraidė
virš mano aukštai iškeltos galvos
ir amžiams nutils šunės kuriuos išvykusi iš miesto
girdėdavau staugiant
šiurpulingomis naktimis
patvoriuose dar augs šalpusniai
ant pavėsinių ilsėsis nuvargusios vynuogės
bet niekas daugiau nevadins manęs vardu
o ir manęs pačios jau nebus
ir tuomet
atsargiai
šiek tiek pakreipusi galvą
stebėsiu svetimus šunis
vynuoges ir šalpusnius
ir tuomet
pirmą sykį iš tiesų regėsiu
paukščio skrydį
o pro šalį skubanti porelė
supratingai
žvilgsniais aplenks
suolelį
ant kurio sėdžiu
jie žinos
kad kitaip nei jie
aš iš tiesų matau
paukščio skrydį
kad
esu
visi man nepažįstami
šunės vynuogės
ir šalpusniai