Tomas Venclova
Natura naturata
Natura naturata
Trijulė medžioklių priėjo staigų skardį. Prieš juos
neužmatomo slėnio kriauklė – ją lyg aidas pripildo šaltis.
Gal vasaris, o gal ir lapkričio galas (Flandrijoj sniegas užkloja
dirvą ir pūvančių lapų marškas pirmojoj lapkričio pusėj).
Ne tikriausiai vasaris. Tvenkiniai užšalę lig dugno,
tarytum atskilę nuo skliauto, kurio spalva – perlamutras
per pusę su alavu. Rodosi, pavakarys,
bet ir tai sunkoka atspėti – šiam debesuotam krašte
beveik nebūna šešėlių. Net ir ne Flandrija – uolos
atliepia medžius, kaip atsitinka tiktai
Brabanto pietuos ar Vogėzų priekalnių juostoj.
Imkime tai, kas aišku. Prie rusvo mūro plasnoja grėsminga liepsna,
su ja susimerkia liepsna iš kamino klony.
Ant ledo iškrikę čiuožėjai. Mažytė esybė virš tilto arkadų
velka žabus. Toli kairėje sustingusi jūra
ir šiaurietiško miesto kontūrai. Visko po tris:
kristalinės tuščios bažnyčios, ledo plotai, kamienai, varnai šakose
(yra ir ketvirtas, bet jį pamatai ne iš karto).
Speigas išrėžia pasaulio stikle juokingas
alkanų sustipusių kurtų apybraižas, užriestas uodegas, jauno šunyčio
šuolį, medžioklių pavargusias nugaras. Čia neišgirsi nei varpo,
nei čiuožikų klegėjimo, netgi artimo spragsinčio laužo (nebent
nejudriam ore nuo jo atlinguoja gruzdžių grūdų aromatas).
Panarinę galvas medžiokliai neregi to, kas parodyta mums.
Nieks nemato kits kito. Bevardė sodyba toli,
nežinia, kada sugrįši namo (jei iš viso sugrįši);
nei džiaugsmo, nei didelio liūdesio; nei paslapties angliaspalvių šakų labirinte,
nei pranašystės šąlančio varno sparnuos.
Užmaršties mieguistas žodynas: rusva, žydra ir pilka.
Į ką gi tau kreiptis po šiuo dangumi, kame
kryžmai susijungia įkypas klonis, aptvertas viršūnių, ir slystantis šlaitas,
o begarsiam ore pakibęs paukščio kūnas kartoja tą kryžių?
Santėmis, vargas, vienatvė. Tik nesančio Dievo aky,
kuri neilgam sutapo su meistro ir mūsų akim,
įtelpa viskas – drauge taikinys ir laimikis.
Sulenkęs dešinį kelį, medžioklis nežengė žingsnio. Po to,
kaip dera, buvo tiktai amžinybė.