Kornelijus Platelis
KRAUJO STEBUKLAS
KRAUJO STEBUKLAS
Kaimo kapinės krūpteli, lietui prasidedant,
Pakvimpa beržai ir liepos,
Slepiuosi po skiedriniu stogeliu, atremiu nugarą
Į vėsias koplyčios lentas,
Papilkėjusias nuo lietaus ir saulės.
Čia naktį vėlės susirenka pamaldoms,
Jų šventikas
Nematomą vyną mūsotoje taurėje
Paverčia krauju, panašiu į ilgo lietaus vandenį,
Ir duoda nugerti savo avelėms.
Tai sunkus, raminantis gėrimas,
Kaustantis judesius, traukiantis
Kuo greičiau sugrįžti į savo lovas,
Palikti šią žemę gyviesiems,
Kurie susirenka rytą
Su kastuvėliais, kibirais, gėlių daigais
Tvarkyti baldakimų...
Tąsyk tiktai lietus ošė medžiuose.
Mirusieji kietai miegojo. Iš gretimo kaimo
Atėjo gal penkios mergaitės, beveik dar paauglės,
Atsinešė po butelį pigaus spirituoto vyno,
Susėdo koplyčioje
Kas kur ir pradėjo leisti stiklinę
Ratu, kaip teka saulė. Ilgas lietus šnarėjo
Aplinkui, ir vynas iš lėto
Ėmė virsti krauju: jų balsai stiprėjo,
Jos plūdosi žodžiais, kurių kalboje nebuvo,
Svarstė kaimynų reikalus,
Skundėsi kaime nebesant nė vieno
Rimtesnio berno, nes nuo degtinės
Visiems mašnose sugižo sėkla,
Todėl baisu leistis tokiems daryti vaikus...
Kalbėjo lyg pagyvenusios moterys,
Kurių jausmus jau spėjo nualinti
Dienų ir naktų nykuma...
Tuo metu kažkoks Dievas sutręšusioj sienoj,
Kur kadaise būta altoriaus, klausėsi
Ir laimino jų nekaltas sielas,
Ir priėmė jų auką, ir suteikė
Joms komuniją
Per obuolių vyną, kuris tada kainavo
Rublį septyniolika.
Ir kai jos išsiskirstė palikusios
Ant grindų išmėtytus butelius,
Vėlės netrukus pradėjo rinktis į vakarines pamaldas,
Šventiškai, pakiliai nusiteikusios,
Sveikino mane, draugiškai
Plekšnodamos per petį,
Ko anksčiau nedarydavo.