Giedrė Kazlauskaitė
Kolorado vabalų rinkimas
Jau beveik šimtmetis, kai čia gyvenama.
Nėra duomenų, kas buvo prieš tai.
Net ir nenorėčiau žinoti.
Vis dėlto čia taip ramu; pirštais traiškau koloradų lervas,
medituodama bulvių žiedus ir traukinių ūksmą.
Turbūt turiu bulvės genų – neverkšlenu, kad gyvename po velėna,
nekliudo čionai įgytas spartietiškas auklėjimas,
nenustebina žmonių panieka.
Šeimos albumai neypatingi, nėra juose nieko pritrenkiančio;
apskritai prasta veislė, gal net nusikaltimo būta,
kažin kur bėgta; siūlai nutrūksta prieš šimtmetį.
Kalbu abstrakčiai, atskiri egzemplioriai tokie įspūdingi,
kad neaptarinėtini; bet apskritai – banalūs.
Žmonės iš nuotraukų bandė prasigyventi;
mokėsi būti atsargiai, padoriai, valingai.
Dukterims siūdavo vienodas, dailias sukneles,
stengėsi jas lavinti, prenumeravo VDR spaudą.
Demencija sergantis senelis kasdien tebekalba apie darbą;
kančia jam būdavo žiemos vakarais, kai nieko jau nepajėgdavo,
sudėjus rankas sėdėti.
Namuose esama ordinų su Georgijaus juostelėmis,
sveikinimų nuo Putino – Pergalės dienos proga;
paskutiniesiems iš likusių veteranų
.Galvos tikrai nesibarstysiu pelenais;
nekenčiu įsikalbėto aristokratizmo.
Labai tvirtai jie čia visi įsikabinę į daržo kultūras;
metonimiškai save suvokia.
Net mane, giminės nevykėlę, bandoma nusipirkti daržovėmis,
kurių man visiškai nereikia.
Prie stalo tebekalbama apie maistą;
nėra paprasčiausiai kitų temų.
Vienintelis garbingas momentas nuotraukų kontekste –
prosenelis, pasakojama, ėjęs gręžti skylių tualetui
į gyvulinius vagonus.
Parėjęs namo ir verkęs.