Alvydas Šlepikas
KAROLINIŠKIŲ ELEGIJA
KAROLINIŠKIŲ ELEGIJA
Prisilakęs poezijos
(su visomis drumzlėmis)
jis žiūrėjo pilkomis, pavandenijusiomis akimis –
jo žvilgsnis virš kampuotų daugiaaukščių dėžių,
tuščiavidurių paminklų, prikimštų
dvesiančių žuvų –
debesis, migla ar nuovargis.
Turėtų būti kažkas svarbiau –
kokia nors dėmė, į kurią pajėgtum įsikirsti žvilgsniu –
ilgai tyrinėjęs atrastum vos atskiriamą siluetą,
šešėlį, akimirksniui pasirodantį
kiekvienoje graviūroje, freskoje, drobėje,
kiekvienam akmeny, gyvulio pėdoje.
Jo pirštai, prisilaižę kvapnaus
tipografijų švino
glamžė apanglėjusį rankraščio popierių,
plakėsi virš nejudraus grindų betono,
persmelkti vienišybės rentgeno.
Turėtų, juk turėtų būti kažkas daugiau –
koks nors drėgnas ir šiltas, dar gyvas
nesusintetintas elementas,
kuris visada prasisunkia pro suglaustus knygų puslapius,
prasismelkia pro daiktų luobą,
liejasi iš pamirštų fotografijų, sudilusių peilių,
kuris visada dabar.