Ernestas Noreika
jei būčiau
jei būčiau
jei iš tikrųjų būčiau jūreivis
tu išlydėtumei mane iš uosto
kaip romantiškuose filmuose
stovėtum su gėlėta suknele
perverta rūko žeberklais
žydinti iki neaiškaus skausmo
motum balta nosinaite
kol nebesugebėčiau įžiūrėti
išsiuvinėtų tavo veido inicialų
nutolstančio uosto kamputyje
kuriuo netikėtas lietus
nusivalo ašarojančią akį
jei iš tikrųjų būčiau jūreivis
manęs lauktum sugrįžtant
su neįtikėtinom istorijom
apie jūros pabaisas
apie betoninius banginius
purškiančius baltą dūmą
ir siūbuojantį mano gyvenimą
apie kurį kalbėdavomės
virtualiais pašto balandžiais
stovėtum krante ir matytum
kaip laivas įplėšia rūką
prisišvartuoja prie tavo širdies
kaip žengiu link tavęs
su žaibuojančia audros uniforma
pilnas pasimetusių paukščių
ir į suglaustus delnus įspraudžiu
negyvenamą salą