Dainius Gintalas
deklaratyvus
deklaratyvus
paskaitau vieną afrikietę, net sukrūpčioju
kokia kraupi poezija, pagalvoju
kokia nejauki
o kaip gi kitaip
gera poezija gąsdina
gera poezija – gyvenimo prakaitu
ir mirties šlapimu sulaistyta
elektros skydinė
prie kurios prisilietus rangos kraujagyslės
pulsuoja vyzdžiai
lyg išgyvenant pažeminimą
smala jau kunkuliuoja
tuoj į ją įkiš tavo pirštuką, miesčioni,
taip, taip, bijok geros poezijos
nes, matai, žmonės ne tik
skrenda į Bali
ir laižo ledus
žmonės laižosi žaizdas
vaikai uosto ne tik gėles
bet ir dujas
miega ne tik lovose,
bet ir tarp dviejų žemės kauburių
iš vienos pusės kauburys su mama, iš kitos – su tėčiu
gera poezija dalyvauja orgijose
net apsiputojus tvatinasi
su įvairiausiais pavidalais, gamtos reiškiniais
pavyzdžiui, žaibais
tik įsivaizduok poezijos ir žaibo sueitį...
aišku, dar su paukščiais, augalais,
visa grybų karalyste,
vaiduokliais, driežais, žinduoliais
jai ne prie širdies sušukuoti grynaveisliai
jai patinka susivėlę sukrypę mišrūnai
gerai poezijai mielos visos iškrypimo formos
nes pabandyk ją uždaryt į kokią trigonometriją
ar Sandoros skrynią –
dar nesugalvotas toks keiksmažodis
kuriuo jinai išsprogdins visas
ją veržiančias sienas
gera poezija dedasi tai gyvenimu, tai mirtim
ji tai deivė, tai giltinė –
kažkoks dantytas tarpas
atrodo, va, pralįsi, bet visada susikruvini
tuviai paskandinti degtinėj
indėnai uždaryti į konservus
banginiai ryja plastiką ir verkia vandenynuos
atogrąžos kraujuoja palmių aliejum
po kurį klampoja orangutangai –
šiandien patys liūdniausi poetai
poezija yra literatūros
ką ten literatūros, viso gyvenimo DNR
su visom kosminėm dulkėm
požeminiais bio archyvais
ir epigenetikos triukais
ji nepakaltinama, bet kada išsitrauks baltą bilietą
ji milžinė prieš įstatymą
niekas jos negali pasodint, nuteist myriop
visi kalėjimai jai – tik smėlio pilys
visi baudžiamieji būriai – tik alaviniai kareivėliai
ji net negali nusižudyt
nes jei ir pabando, iškart pastoja
nuo to, kas ją žeidžia
nuo geros poezijos dažnai bandoma slėptis
nuo blogos – dažniausiai ne
ši – nekviečiamas baubas, apsikaišęs žibutėm
ana – žaizdota guodėja, ateinanti tik išsikvietus
bet nėra nieko baisiau
už blogos poezijos reanimaciją
ten siaubingi net ir visai nebaisūs demonai
o štai net patys baisiausi
geros poezijos demonai –
beveik angelai
jie draugužiai, su kuriais gali siaust naktimis
ir nardyt bedugnėm
nuo įtampos ten sproginėja šmėklos
nuolat pražysta ir miršta
mirimu įsismelkia
trapiausia pasaulių šviesa