Dainius Gintalas
bulviniai
bulviniai
ten rytuose, sūnau,
kur teka parako saulė
juodesnė už juodą šunį
piktesnė už šunį juoda gerkle
kur teka juoda nelaiminga saulė
širdys gyvena rūsiuos
ten joms šviesiau
mažas berniukas
braido po savo namų griuvėsius
ir ieško mamos
jis taip tiki ją rasti
kad net pamiršo verkti
tėčio tikrai nesuras
jis toli, karstinėj įgriuvoj
guli nei gyvas nei miręs
ir sapnuoja sūnų
valgantį bulvinius blynus
nenutuokdamas, kad jo mylimoji
pakirsta velnio bizūno jau žiūri į niekur
o mažas berniukas
braido po namų nuolaužas
ir ieško mamos taip ieško
kad net pamiršo verkti
ir čia kai kas nenori
kad mes gyventume, sūnau,
kartais bent taip atrodo
lyg norėtų išvaryt
mus paverst griuvėsiais
o tada ant jų garsiai riaumot
ir čia kybo debesis
gal ne taip matomas
bet nuolat šnabždantis
šnypščiantis
nes jie, tie drungni sutvėrimai,
kvėpuojantys smalkėm
nuolat tariasi
mat ne visi išgeria
jų brukamas piliules
iš kurių lyg iš kiaušinio
išsiperi baimė
o paskui ją kvaitulys
siutas mosavimas kumščiais
dėl nieko,
mat ne visi nematomais varžtais
esam prisisukę
prie jų niūraus fabriko
tad mes nesitrauksim, sūnau
nes mūsų vietą užimtų pilkesni
o ten kur pilki, kaip sakė tokie du broliai,
labai greitai ateina juodi
laikysim frontą, sūnau
kuo tik galėsim atsišaudysim
vinim kuriuos kalam į malkinės sienas
įrankiams pakabinti
žirniais kurie taip gražiai
suveši mūsų sode
raidėm iš naujai atrandamų knygų
užsidengsim jų skydais
šliaužiosim tarp lysvių lyg apkasuos
melsimės saulei mėnuliui ir kriaušei
tratėsim užkalbėjimais:
tra-ta-ta – tegu pravirksta vienas kito ieškantys
pagaliau susitikę
tra-ta-ta – tegu grįžta tėtis iš apkasų
ir suranda berniuką
tra-ta-ta – tegu saulė rytuos nusipurto pelenus
ir patręšia apkasus
tra-ta-ta – tegu ten pražysta bulvės
chey, bulviai blynai, šauksim
ej, bulviniai blynai, šauks jie
chey, bulviniai blynai ploni ir prisvilinti
ej, bulviniai blynai stori ne visai iškepę
chey, mums tai vienodai, jie dieviški
ej, jie vienodai dieviškai skanūs
prisikimšim į ateitį ir eisim užknarksim
garsiau nei šarvuočiai
o žemė suksis, suksis apsvaigus
nuo žydinčių bulvių laukų
ir tada liks paskutinis mūšis
– tykus toks, ramus toks, juokingas –
su Kolorado vabalais
2016 04 06