Eugenijus Ališanka
litauisch
[Our houses are one step from the gutter]
Our houses are one step from the gutter. Plastic curtains
or cheap prints hide what is dark behind windows –
the pedalled sewing machine, the photos, the paper rose
on its doily. The porch rail is lined with red tins.
A man’s passing height is the same size as their doors,
and the doors themselves, usually no wider than coffins,
sometimes have carved in their fretwork little half-moons.
The hills have no echoes. Not the echo of ruins.
Empty lots nod with their palanquins of green.
Any crack in the sidewalk was made by the primal fault
of the first map of the world, its boundaries and powers.
By a pile of red sand, of seeding, abandoned gravel
near a burnt-out lot, a fresh jungle unfurls its green
elephants’ ears of wild yams and dasheen.
One step over the low wall, if you should care to,
recaptures a childhood whose vines fasten your foot.
And this is the lot of all wanderers, this is their fate,
that the more they wander, the more the world grows wide.
So, however far you have travelled, your
steps make more holes and the mesh is multiplied –
or why should you suddenly think of Tomas Venclova,
and why should I care about whatever they did to Heberto
when exiles must make their own maps, when this asphalt
takes you far from the action, past hedges of unaligned flowers?
Aus: Mittsommer / Midsummer
München Wien: Carl Hanser Verlag, 2001
ISBN: 3-446-20102-5
Audioproduktion: 2001 M.Mechner, literaturWERKstatt berlin
Vidurvasaris VII
Mūsų namai tik per žingsnį nuo skurdo. Plastmasinės užuolaidos
ar pigus kartūnas slepia už langų patamsius –
siuvimo mašina su pamina, nuotraukos, popierinė rožė
ant servetėlės. Verandos turėklai apkalinėti raudonom skardinėm.
Vyras vos telpa visu ūgiu pro jų duris,
o pačios durys, paprastai ne ką platesnės už karstą,
kartais išraižytos mažų pusmėnulių ornamentais.
Kalnai čia neaidi. Net griuvėsiai neturi aido.
Tušti sklypai sūpuoja žalumos palankinus.
Šaligatvio įtrūkiai atsiradę iš pirmapradės
pirmojo pasaulio žemėlapio kaltės, liudijantys jo ribas ir galias.
Už raudono smėlio ir sėklos krūvų, už apleisto žvyryno
prie sudegusio sklypo, jaunos džiunglės išskleidžia savo žalias
dramblio ausis, linguodamos laukiniais batatais ir kolokazijom.
Vienas žingsnis anapus žemos sienos, jeigu tik žengtum jį,
grąžina vaikystę, kurios virkščios akimirksniu apraizgo tavo koją.
Ir tai ištinka visus klajūnus, tai jų likimas,
nors: kuo ilgiau jie klajoja, tuo labiau plečias pasaulis.
Taigi, kad ir kaip toli keliauji, tavo
žingsniai palieka daugiau duobių, o spąstų gausėja –
ir kodėl turėtum staiga prisiminti Tomą Venclovą,
ar kodėl man turėtų parūpti tai, ką jie padarė su Heberto,
kai tremtys privalo braižyti savus žemėlapius, kai šis asfaltas
neša mane tolyn nuo nereikalingų veiksmų, pro nekarpytas gėlių gyvatvores?