[Perhaps if I'd nurtured some]

Perhaps if I'd nurtured some divine disease,
like Keats in eternal Rome, or Chekhov at Yalta,
something that sharpened the salt fragrance of sweat
with the lancing nib of my pen, my gift would increase,
as the hand of a cloud turning over the sea will alter
the sunlight – clouds smudged like silver plate,
leaves that keep trying to summarize my life.
Under the brain's white coral is a seething anthill.
You had such a deep faith in that green water, once.
The skittering fish were harried by your will –
the stingray halved itself in clear bottom sand,
its tail a whip, its back as broad as a shovel;
the sea horse was fragile as glass, like grass, every tendril
of the wandering medusa: friends and poisons.
But to curse your birthplace is the final evil.
You could map my limitations four yards up from a beach –
a boat with broken ribs, the logwood that grows only thorns,
a fisherman throwing away fish guts outside his hovel.
What if the lines I cast bulge into a book
that has caught nothing? Wasn't it privilege
to have judged one's work by the glare of greater minds,
though the spool of days that midsummer's reel rewinds
comes bobbling back with its question, its empty hook?

© by Carl Hanser Verlag München Wien 1998
Aus: Mittsommer / Midsummer
München Wien: Carl Hanser Verlag, 2001
ISBN: 3-446-20102-5
Audioproduktion: 2001 M. Mechner, literaturWERKstatt berlin

Vidurvasaris XXIX

Galbūt, jeigu būčiau maitinęs kokią dievišką ligą,
kaip Keatsas amžinojoje Romoje, ar Čechovas Jaltoje,
kažką, kas veržliu mano plunksnos smaigaliu
braižė prakaito sūrių kvapų kontūrus, mano talentas būtų išaugęs,
kaip debesies ranka, kuri braukdama per jūrą keičia
saulės šviesą – debesys, dėmėti tartum sidabrinė lėkštė,
lapai, kurie vis bando apibendrinti mano gyvenimą.
Po baltu smegenų koralu - įniršęs skruzdėlynas.
Taip viltingai tikėjai šiuo žaliu vandeniu kadaise.
Sprunkančias žuvis sulaikydavai valios jėga –
Raja plyšdavo pusiau švariame dugno smėly,
uodega kaip rimbas, plati kaip kastuvas nugara;
jūros arkliukai buvo trapūs kaip stiklas, kaip žolė kiekvienas
klajojančios medūzos ūselis: draugai ir nuodai.
Tačiau prakeikti savo gimtinę yra galutinis blogis.
Galėtum nubraižyti mano trūkumų žemėlapį
per keturis jardus nuo paplūdimio –
valtis sulaužytais šonkauliais, kampešmedis, kuris augina tik spyglius,
žvejys, metantis žuvies vidurius lauk iš savo pašiūrės.
O kas, jeigu mano meškerės užmetimai tėra tik knyga
be laimikio? Argi tai buvo ne privilegija -
būti įvertintam didesnių protų spindesy,
nors dienų ritė, vidurvasario vyniojama atgal,
apmaudžiai grąžina savo klausimą, savo tuščią kabliuką?

Iš anglų kalbos vertė Eugenijus Ališanka