Olesya Mamchych
ukrainisch
nuodėmklausys
aš nebesulaikomas ūkiantis
klykiantis sprunkantis į pašalius
klajojantis su baimėm nuogąstavimais susigūžimais
nuolat regintis tavo juodas
blizgančias plunksnas
corvus corax
esu sklendžiantis drauge su karstais
tūkstančiais karstų
ant jų galiu joti kaip ant skitų žirgų
Ponto stepėj
vienišas ant tūkstančio tvirtų žirgų
galiu jais plaukioti tarsi valtimis
ant Dzūkijos ežerų
vienišas tamsus siluetas
virš gilių ežerų
gultis tarsi į lovas
Beinako pilies menėse
šnabždėtis su iškiliom
hercogienėm kvepiančiais plaučiais
ar tik ne tu jų prikarksi
corvus corax
aš nebesulaikomas klajoklis
išpūstom oranžinėm akim
bučiuojantis tamsą
vis susitrenkiantis į šviesą
kuri savo prakauliais kumščiais
beldžiasi į mano keistus
švelniai tariant regėjimus
ir šie žagsi trūkčioja aimanuoja
verčiau jau tamsa
corvus corax
baugi tamsa
kuri mane ryja
o prarijusi guodžia
kad aš – tikrai ne baisiausias
esu keliaujančio karstų miesto sargas
apdriskusiais drabužiais
nudriskusiom mintim
iš kurių mano viduj
nuolat auga šiukšlynai
o tu po juos kapstaisi
corvus corax
o tu nuolat po juos kapstaisi
trokšdamas kad nebesulaikomai
išklykčiau
visas savo piktdžiugas
visus nemylėjimus
silpnesniųjų skriaudimą
visas išdavystes
kad apsipilčiau gėdos prakaitu
lyg sieros tirpalu
nors pats puikiai žinai – neišdegs
corvus corax
prisipažinęs tapčiau sėslus
kaip priebažnyčio rūpintojėlis
kaip utėlė klajojanti po to paties šuns gaurus
kaip saldžiais kvepalais atsiduodantis štilis
neišpažinimai mane degina
tampa kuru
kurio užsipildęs galiu klajot su savo kolonija
po begalinius nakties plotus
negi dar nežinai – tik mirtis
padovanos išpažintį
corvus corax
tą naktį visa mano karstų flotilė
nutūps ant vieno Dzūkijos ežero
– ant Didžiulio –
su pakrančių sargybiniais –
didžiaisiais baubliais
ir įsiviešpataus tokia tyla
kad aidint paskutiniams
mano širdies dūžiams
pagarbiai
sulaikysi kvėpavimą
o tada tavo snapas
išganys mano kūną
iš mano kaulų kraudamas lizdą
negalėsi patikėt
kad jie – tuščiaviduriai
kaip tavo
corvus corax
vėjas
pro juos švilpaus
visais paukščių balsais
lies nesibaigiančias paslaptis
tau tiesiai į ausį
galėsi kinkuot palaimingai galva
mane narstyt
lig paskutinio kaulelio
ir žegnot savo galingu snapu
esi vienintelis
kuriuo pasitikiu
corvus corax
juk taip noris
palengvėjimo
kad ir po visko
mano juodasis kunige
corvus corax (lot.) – kranklys, varnas
Aus: Adatos
Vilnius: Tyto alba, 2016
Audioproduktion: Lithuanian Culture Institute, 2022
cповідальник
я вже нестримний у гудіння вмотаний
вищу утікаю врізнобіч
кочую зі страхами тривогами скулюванням
повсякчас бачу твої чорні
блискучі пір’їни
corvus corax
я витаю разом із гробами
тисячами гробів
можу їздити на них мов на скіфських конях
у Понтійському степу
самітний на тисячах міцних коней
можу плавати на них
як у човнах
по дзукійських озерах
одним-один темний силует
понад глибокими озерами
лягати як на ложе
у світлицях Бейнакського замку
шепотітися мов із герцогинями гордовитими
у них легені пахучі
чи ж не ти накрячеш їх
corvus corax
я вже нестримний кочівник
із витріщеними помаранчевими очима
я цілую тьму
знову вдаряюся об світло
що грюкає своїми кістлявими кулаками
у мої дивні
м’яко кажучи
видіння
і вони гикають стогнуть
і вже ліпше пітьма
corvus corax
жахний морок
що поглинає мене
та, поглинувши, втішає:
ти не найстрашніший
я – вартовий кочівного міста гробів
у драному вбранні
з роздертими думками
крізь котрі усередині мене
зростають смітинки
а ти порпаєшся у них
corvus corax
а ти постійно в них портаєшся
прагнучи щоб я вже нестримно
проверещав
усе злорадство своє
всі нелюбові
та зради
щоб від сорому я
мов облився розчином
сірчаним
зізнавшись я би став
осідлим
немов печальна статуетка Христа
дерев’яна при костьолі
немов у шерсті того самого пса
замкнена вошка
несповідане мене пропікає
на пальне перетворюється
виповнившись яким я можу мандрувати зі своїми колоніями
у нескінченних просторах ночі
невже не знаєш досі:
лиш даром смерті є сповідь
corvus corax
тієї ночі вся флотилія моїх гробів
пристане в одному з дзукійських озер –
у Великому
з охороною на узбережжі –
пташками-бугаями
і така тиша настане
що при відлунні останніх
ударів мого серця
ти шанобливо
затримаєш дихання
і тоді дзьобом твоїм
урятуєш мені тіло
а з моїх кісток в’ючи гніздо
аж ніяк не повіриш
що вони - порожнеча
як і твої
corvus corax
вітер
насвище крізь них
нескінченні таємниці
литиме їх
прямо в вухо тобі
зможеш хитати блаженно головою
розкладати мене
до останної кісточки
перехрестиш мене
своїм могутнім дзьобом
ти єдиний
кому довіряю
corvus corax
адже так хочеться полегшення
бодай після всього
мій чорний священику
* corvus corax – із латини, ворон