Eugenijus Ališanka
litauisch
[Non ho più richiesto di altre voci]
Non ho più richiesto di altre voci
gli amici, che i bei suoni soavi
degli amori, e della coppia in crisi.
Non ho gridato, più, che almeno due domande
voglio strappare a questa vita breve
non li ho inchiodati ai ferri corti a dire
a aprire, duri, a luce d’intelletto
quello che suona, a noi mortali, acre.
Sono venuti a cena a parlottare fitto
tra le polpette al sugo e freudiane
letture d’anime d’altri e di ragù:
e ho mandato una vecchina gaia
profumata di cero e senza denti
a chiudere le porte del tempio di Giano.
Aus: unveröffentlichtem Manuskript
Audioproduktion: 2001 M. Mechner, literaturWERKstatt berlin
Eilinis vakaras
Sesuo aiškina man, kad tai buvo tik eilinis vakaras, bet vakaras niekad nebūna eilinis, ar ne? Vos saulė ima ristis dangumi žemyn, viskas keičias. Sėdėjai kartu su ja svetainėje – alyvuogių žalumo vinilinė sofa, sportiniai prizai, naujas spalvotas televizorius, Kenedžio ir Kingo nuotraukos, kurias laikome veidais į sieną, nikeliuotos stiklo durys, betoniniai laipteliai į sodą kieme. Sėdėjai svetainėje, sprendžiant iš tono, galėjai klausti, ar dar liko dešrainių, arba siūlyti – varom pasismaginti. Ji sakė, tu tik apsisukai, pažiūrėjai į ją ir tarei: „Užmuškim jį, užmuškim tą senį“.