Pagalvojau, kad aš viską patyriau.
Buvau apsimetęs kūdikiu, mažu vaiku.
Mažu berniuku ir maža mergaite.
Mažu vaikišku dievu – Niekuo.
Buvau apsimetęs paukščiu.
Paukščio akimis žiūrėjau į Lietuvą, į jos jūrų kraterius.
Buvau apsimetęs kunigu, kentauru, Strazdu, Jėzum
Kristum, didžiausiu Lietuvos poetu, visais žmonėmis ir paukščiais.
Charonu, demiurgu, žaidžiančiu kriauklėmis Baltijoj.
Miruoliu, glamonėjančiu Didonę jūrų gelmėj su banginiais.
Girtu Vijonu arba Bilhana, prievartaujančiu nepilnametę karaliaus
dukrą.
Kasandra, pranašaujančia žūtį.
Pikasu, skaldančiu kaulus.
Išprotėjusiu Helderlynu, trokštančiu vien tylos.
Li Bo su apsnigtom vėliavom senovės Kinijoj.
Varnele, balta, skinančia dilgėles.
Visais pavidalais, kuriais, mano dieve, liepei.
Dabar norėčiau būti savim.
Žiauriu, tamsiu, negailestingu.
Bejėgiu, sergančiu, tauriu.
Mirštančiu ir atgimstančiu. Tam, kad gyvenčiau.