Laina Masyté

litauisch

JELEN

Najstrašnejša skala, bela bela želja.
Voda, ki izviraš iz krvi.
Naj se mi oži oblika, naj mi zdrobi telo,
da bo vse v enem: žlindra, okostja, prgišče.

Piješ me, kot bi mi izdiral barvo duše.
Lokaš me, mušico v drobnem čolnu.
Razmazano glavo imam, čutim, kako so se
gore naredile, kako so se rodile zvezde.

Spodmaknil si mi svoje teme, tam stojim.
Poglej, v zraku. V tebi, ki si zdaj zlit in
moj. Zlate strehe se ukrivljajo pod nama,

pagodini listi. V ogromnih svilenih bonbonih
sem, nežen in trdoživ. Meglo ti potiskam v
sapo, sapo v božjo glavo v mojem vrtu, jelen.

© Tomaž Šalamun
Aus: Živa rana, živi sok
Maribor : Založba Obzorja, 1990
Audioproduktion: Študentska založba

ELNIAS

Klaikiausia uola, baltas, baltas troškimas.

Vandenie, ištekantis iš kraujo.

Lai susitraukia mano pavidalas, lai sutrupa mano kūnas,

idant visa būtų viename: nuodegos, kaulai, saujos.


Geri mane, nelyg išrauni man sielos spalvą.

Laki mane, muselę mažytėje valtelėje.

Mano galva sutraiškyta, jaučiu, kaip

iškilo kalnai, kaip gimė žvaigždės.


Ištraukei man ramstį — savo viršugalvį, ten stoviu.

Pažvelk, ore. Tavyje, kuris dabar esi supiltas ir

mano. Aukso stogai vingiuoja po mumis,


šventyklos lapai. Dideliuose šilko saldainiuose

esu, švelnus ir gyvybingas. Miglą suspaudžiu tau į

alsavimą, alsavimą į dievo galvą mano sode, elniau.

Translated by Laina Masyté © Leidykla VAGA 2002,In: Poezijs Pavasaris 2002