Laina Masyté
litauisch
JELEN
Najstrašnejša skala, bela bela želja.
Voda, ki izviraš iz krvi.
Naj se mi oži oblika, naj mi zdrobi telo,
da bo vse v enem: žlindra, okostja, prgišče.
Piješ me, kot bi mi izdiral barvo duše.
Lokaš me, mušico v drobnem čolnu.
Razmazano glavo imam, čutim, kako so se
gore naredile, kako so se rodile zvezde.
Spodmaknil si mi svoje teme, tam stojim.
Poglej, v zraku. V tebi, ki si zdaj zlit in
moj. Zlate strehe se ukrivljajo pod nama,
pagodini listi. V ogromnih svilenih bonbonih
sem, nežen in trdoživ. Meglo ti potiskam v
sapo, sapo v božjo glavo v mojem vrtu, jelen.
Aus: Živa rana, živi sok
Maribor : Založba Obzorja, 1990
Audioproduktion: Študentska založba
ELNIAS
Klaikiausia uola, baltas, baltas troškimas.
Vandenie, ištekantis iš kraujo.
Lai susitraukia mano pavidalas, lai sutrupa mano kūnas,
idant visa būtų viename: nuodegos, kaulai, saujos.
Geri mane, nelyg išrauni man sielos spalvą.
Laki mane, muselę mažytėje valtelėje.
Mano galva sutraiškyta, jaučiu, kaip
iškilo kalnai, kaip gimė žvaigždės.
Ištraukei man ramstį — savo viršugalvį, ten stoviu.
Pažvelk, ore. Tavyje, kuris dabar esi supiltas ir
mano. Aukso stogai vingiuoja po mumis,
šventyklos lapai. Dideliuose šilko saldainiuose
esu, švelnus ir gyvybingas. Miglą suspaudžiu tau į
alsavimą, alsavimą į dievo galvą mano sode, elniau.