István Ertl

esperanto

Pastoralė

Kai dumblino kanalo gelmėje
be atgarsio prasmenga varpo dūžis,
neišgiedrėjusiame danguje
sparnus mankština užsimerkęs gužas.
Jis klausosi, kaip ritasi vėsa
nuo papartyno į lelijos dagtį,
kaip atvirkščiu kraštovaizdžiu šviesa
lėtai teškena, panaši į naktį.

Drėgna dėmė žemyno vidury.
Čia susimokė bukas ir kaštonas,
kad neįžvelgtum smaigalio, kurį
į šerno gūbrį taiko Akteonas.
Neatpažįsta deivės palydos
sidabro dulkėm apsitraukęs takas,
ir laumžirgis nedrumsčia valandos,
ir santėmy negimsta zodiakas.

Nuščiūva irklai, stabteli širdis,
ir debesys, užtvindydami brastą,
prasiskiria, nelyginant būtis,
dalijama į nebūtį ir raštą.

© Tomas Venclova
Aus: Kultūros barai, Nr. 11.
Audioproduktion: 2002, M. Mechner, literaturWERKstatt berlin

PASTORALO

Kiam en fundo de l’kanal’ ŝlimplena
sonorilbato senresone sinkas,
cikoni’ en ĉielo malserena
okulferme flugilojn vigle svingas.
Aŭskultas ĝi kiel ŝteliras glita
malvarm’ el filikej’ al meĉ’ lilia,
kiel la lum’ pejzaĝon renversitan
trafluas lante, al la nokt’ simila.

Akvomakul’ en mez’ de kontinento.
Jen fago, kaŝtanuj’ konspiri povas,
tiel ke l’ Akteonan lancopinton,
celitan aprodorsen, vi ne trovas.
Eskorton de diino ne rekonas
la pado sub arĝentopolva lako,
tra l’horofluo eĉ libel’ ne sonas,
krepuske ne naskiĝas zodiako.

Remil’ ripozas, paŭzas nun la koro,
dum la vadejon nuboj supersidas
kaj traŝiriĝas, samkiel la esto,
kiu sin al neest’ kaj skrib’ dividas.

El la litova tradukis István Ertl