István Ertl

esperanto

Užupis

Liepų šurmuly, prieš akmens krantinę,
ties skubria srove, panašia į Tibrą,
su jaunais barzdočiais gurkšnoju „Gilbey’s“.
Sutema, stiklų skambesys ir dūmai.
Nepažįstu jų. Pažinau jų tėvus.

Ką gi, kartos keičiasi. Diktofonas
šlama ir užsikerta. Pašnekovams
rūpi lygiai tas, kas ir man kadaise:
ar kančia ir gailestis turi prasmę
ir ar menas tvers, jei nebus taisyklių.

Aš buvau kaip jie, kol patyriau keistą,
už kitas tikrai ne geresnę lemtį,
ir žinau, jog blogis nežūva niekad,
bet aklybę galima prasklaidyti,
ir eilės vertos daugiau už sapną.

Vasarą dažnai nubundu prieš aušrą
ir be baimės juntu, kad artėja laikas,
kai naujoms gentims pasiliks žodynas,
debesis, griuvėsiai, druska ir duona,
o man jau nieko, išskyrus laisvę.

© Tomas Venclova
Aus: Rinktinė (Gedichte)
Vilnius: Baltos lankos , 1999
Audioproduktion: 2002, M. Mechner, literaturWERKstatt berlin

UŽUPIS

Tili’ susuras, dum ĉe ŝtona kajo,
ce riverflu’ turbula kiel Tibro,
kun juna barbular’ mi glutas „Gilbey’s“.
Vesperkrepusko, glastintado, fumo.
Ilin ne konas mi. Nur la gepatrojn.

Generacio nova, kaj do? Zumas,
paneas diktafon’. La konversantojn
zorgigas ĝuste kio min zorgigis:
ĉu sufer’, ĉu kompato havas sencon,
ĉu arto daŭros, se mankos reguloj.

Mi estis kiel ili, ĝis min trafis
sort’ stranga, ne pli bona ol alies;
mi sciis ke malbon’ mortas neniam,
sed ke la blindon eblas trapenetri,
kaj ke valoras versoj pli ol sonĝoj.

Somere mi vekiĝas ofte frue,
sen timo sentas ke la temp’ proksimas
kiam por novaj gentoj restos: vortoj,
la nubo, la ruinoj, salo, pano –
kaj por mi jam nenio, krom liber’.

El la litova tradukis István Ertl