tikra vieno pavasario istorija

– nieko tokio, sakau, nieko tokio
šį pavasarį taip beprotiškai žalia,
taip žydi, tad ir mano įsčios
suželia piktžolėm ir su medžiais
išsprogsta
tokios ryškios operacinės žvaigždės
ir tik vienas noras krentant
į klampią sąmonės tuštumą – – –
kai staiga vėl įkvepiu oro
paskutinis vaizdas prieš atmerkiant
akis – žydintis mūsų sodo migdolas
– kaip jaučiatės?
– sapnavau pavasarį, – atsakau
dar supainiota siūlų narkozės,
apvyta drenų vijokliais, iš lašinės
kapsint sielai atgal į kūną
– nieko tokio, sakau, nieko tokio
tik suraižytas įsčias dar gelia
tik aštriau skleidžias gyvybė už lango
ir laikrodžiai tiksi garsiau

© Ramunė Brundzaitė
Audioproduktion: Lithuanian Culture Institute