Danutė Sirijos Giraitė 
Übersetzer:in

auf Lyrikline: 29 Gedichte übersetzt

aus: estnisch, finnisch nach: litauisch

Original

Übersetzung

M. VARIK

estnisch | Mats Traat

Ma tahtsin süüa nagu iga teinegi
ja sellepärast õpetasin lastele
aastal 1915,
et tsaar on Jumalast
ja sakslased on meie surmavaenlased.
Aastal 1930
õpetasin lastele,
et iseseisvus on suur saavutus
ja enamlased on ta surmavaenlased.
Kui ma olin eluga pääsenud Klooga laagrist,
õpetasin lastele 1945,
et fašism on inimkonna surmavaenlane.
Mind peeti heaks õpetajaks.
Aga kui ma sain seitsmekümne viie aastaseks,
öeldi juubeli puhul,
nagu oleksin juba karjapoisina
olnud tulihingeline kommunist
ja puhunud lepakoorest pasunal
Marseljeesi.
Vabandage, kuid see on küll loba.

© Mats Traat
aus: Harala elulood
Tallinn: Kupar, 2001
Audio production: Eesti Kirjanduse Teabekeskus [Estonian Literature Centre]

M. VARIKAS

litauisch

Norėjau valgyti kaip ir kiekvienas,

todėl 1915-aisiais

mokiau vaikus,

kad caras – Dievo duotas,

o vokiečiai mirtini mūsų priešai.

1930-aisiais

mokiau vaikus,

kad nepriklausomybė – reikšmingas pasiekimas

ir bolševikai jos baisiausi priešai.

Ištrūkęs gyvas iš konclagerio Klogoj,

1945-aisiais mokiau vaikus:

fašizmas yra didžiausias žmonijos priešas.

Buvau laikomas geru mokytoju.

Tačiau kai man sukako septyniasdešimt penkeri,

jubiliejaus proga pasakė,

esą jau piemenaudamas

buvau aistringas komunistas

ir žalio alksnio švilpyne dūdavau

„Marselietę“.

Atleiskite, bet tai – tikrų tikriausi blėnys.

Vertė Danutė Sirijos Giraitė

ALVIINE BIRKENBAUM

estnisch | Mats Traat

Mu isa olevat surnud hobusevargana vanglas.
Ema rääkis, tal olnud mustad läikivad juuksed.
Mul olid ka mustad juuksed ja sale piht,
seda rääkis mulle Udu sulane Jaan,
kui ta ehale tuli ja kannelt mängis.
Olin kaelakandmisest saati töötüdrukuks,
kandsin läbi pori ja lume vett ning sööma
viieteistkümnele lehmale.
Sõtta minnes kinkis Jaan mulle sinise rätiku.
Ühel kiilasjäisel hommikul prantsatasin
kaelkookudega õue maha,
nikastasin selja ega kõlvanud enam tallu.
Jaan saatis Karpaatidest kirja,
mis lõppes sõnadega: Oota mind, sirguke.
Teine kiri oli venekeelne, selles oli surm.
Asusin kirikukülla, häda õpetas mu õmblema.
Õmblesin palju palituid, kleite ja jakke
Harala vaesemale rahvale.
Õhtuti määrisin kampripiiritusega haiget selga
ja Jaani rätiku muster kulus mulle pähe.
Neljakümnendal aastal olin maareformikomisjonis.
Aasta pärast lasti meid vallamaja taga maha.
Ja sinine rätt oli mul peas.

© Mats Traat
aus: Harala elulood
Tallinn: Kupar, 2001
Audio production: Eesti Kirjanduse Teabekeskus [Estonian Literature Centre]

ALVYNĖ BIRKENBAUM

litauisch

Mano tėvas pasimirė, kalėdamas už arklių vagystę.

Mama man sakė, buvo juodbruvas, žvilgių plaukų.

Aš irgi juodus plaukus ir laibą liemenį turėjau,

taip man kalbėjo Ūkų darbininkas Janas,

kuomet aušros sutikt atėjęs grojo kanklėm.

Nuo pat mažystės sunkiai dirbau,

klampodama per purvą, sniegą, vandenį ir pašarą tampiau

penkiolikai raguočių.

Išeidamas į karą Janas man padovanojo mėlyną skarelę.

Vieną rytą per plikšalą parvirtau su naščiais kieme ant ledo,

nikstelėjau nugarą ir ūkyje nebetikau.

Janas man atsiuntė iš Karpatų

laišką, užbaigdamas: „Sulauk manęs, širdele!“

Kitas laiškas buvo rusiškas, jis reiškė mirtį.

Persikėliau bažnytkaimin, vargas mane išmokė siūti.

Aš Haralos varguoliams prisiuvau

suknelių daug ir paltų, ir švarkų.

Vakarais diegiamą nugarą vis trindavau kamparu

ir mintinai išmokau Jano skarelės raštą.

Keturiasdešimtaisiais Žemės reformos komisijoj buvau.

Po metų mus sušaudė už seniūnijos namo.

Ir aš skarelę mėlyną ryšėjau.

Vertė Danutė Sirijos Giraitė

VILMA-ADELHEID RÄÄK

estnisch | Mats Traat

Siin puhkab õnnetu naisterahvas,
kes oli lapsest saati pahemast silmast pime,
kes ei näinud armastust, ja kui arvas nägevat,
ei tundnud Teda ära, ja kelle kehva nägemise
hävitas vanuigi lõplikult lohakas meditsiiniõde,
kes tilgutas mulle paremasse silma
dikaiinilahuse asemel hoopis põrgukivilahust,
mis sundis mind lausa kisendama.
Kange mürk tegi silmapilk puhta töö.
Nõnda ei läinud täide minu viimane unistus:
näha oma ihusilmaga, kuidas lehvib jälle vabalt
meie vana sinimustvalge; kuulsin vaid
ta plaksumist kõva põhjatuule käes.
Hirmsast valust karjudes pimenes minu maailm,
kord valgeneb ta ülestõusmise jumalikus säras,
mis on heledam kui miljon päikest!

© Mats Traat
aus: Harala elulood
Tallinn: Kupar, 2001
Audio production: Eesti Kirjanduse Teabekeskus [Estonian Literature Centre]

VILMA ADELHEIDĖ REK

litauisch

Čia ilsisi bedalė moterėlė,

nuo mažumės akližabė kairiąja akimi,

nematė meilės, o kai manydavo, kad regi,

jos nepažindavo; ir tas netikusias akis

senatvėje visai sudirbo apsileidusi seselė,

užuot sulašinusi dikaino, ji dešinėn akin

prileido skysto pragaro akmens,

nuo jo netgi klykiau iš skausmo.

Stiprūs nuodai kaipmat padarė savo.

Nebuvo lemta išsipildyt paskutiniam norui:

išvysti savo akimis, kaip vėl laisva suplevėsuos

mūsų sena trispalvė; girdėjau tik,

kad plazda, pučiama stipraus šiaurinio.

Baisingo skausmo kančiose užgeso man pasaulis,

jis vėl nušvis prisikėlimo dieviškoj šviesoj,

skaistesnėje už milijoną saulių. 

Vertė Danutė Sirijos Giraitė

AUGUSTIN ALT

estnisch | Mats Traat

Kui ma saunas saabusin siia ilma,
voolas Venemaal ja Hispaanias veri,
Haralas sadas jäidet ja meie laudas
määgis musta peaga lammas;
isa teritas toa akna all saagi.
Lauldakse küll:
häid sõnumeid toob kaasa sealt,
aga minule headust ei jagunud.
Naine ütles: suu sul lehkab,
jalad haisevad, ma ei kannata sind!
Kui surin, voolas Afganistanis veri,
Haralas tuli lund nagu kotisuust,
polnud enam ema, isa ega lammast,
vaid tusane valveõde,
ja mul oli üksainus jalg,
teise oli võtnud kolhoosikord
saekaatri näol.

© Mats Traat
aus: Harala elulood
Tallinn: Kupar, 2001
Audio production: Eesti Kirjanduse Teabekeskus [Estonian Literature Centre]

AUGUSTINAS ALTAS

litauisch

Kai pirtyje išvydau šį pasaulį,

Ispanijoj bei Rusijoje liejos kraujas,

Haralą dengė ledinyčia ir mūsų kūtėj

mekeno juodgalvė burė;

tėvas po trobos langu galando pjūklą.

Daina juk sako:

„Geras žinias atsinešam iš ten“,

bet man gerumo nepakako.

Žmona išdėjo: „Tau dvokia iš burnos

ir smirda kojos, nekenčiu tavęs!“

Kai numiriau, Afganistane liejos kraujas,

Haraloje sniegas drengė iš dangaus,

neliko nei mamos, nei tėvo, nei buriukės,

tebuvo pagiežinga budinti sesuo,

ir aš turėjau tiktai vieną koją,

antrąją santvarka kolūkinė nupjovė,

savuoju gaterio pjūklu.

Vertė Danutė Sirijos Giraitė

HANS KRASS

estnisch | Mats Traat

Kui ma olin kaubalaeva madrus,
mõtlesin, et kõik elav on sündinud veest
ja et unistused on rohelised vetikad,
mille külge polüüpidena kleepuvad naised.
Pärast läks mul midagi rinnus rikki,
mind munsterdati laevast maha,
sain suure hädaga sulaseks venna juurde,
kelle ankur oli piimavinkus.
Kui vend tõmbas palgast maha
kümme krooni, põhjendades seda
võihindade langusega maailmaturul,
ütlesin talle, et tema talu ja tõulehmad,
kogu ta kinnis- ja vallasvara
on ainult suutäis sülge
igaviku kõrtsipõrandal.
Sellest tulid lõppematud tülid.
Tahtsin, et mu hauakivil oleks kiri:
ʻTa süda oli nagu ookeaniaurik elu madala jõel.ʼ
Kuid vend ei täinud isegi korralikku risti panna.

© Mats Traat
aus: Harala elulood
Tallinn: Kupar, 2001
Audio production: Eesti Kirjanduse Teabekeskus [Estonian Literature Centre]

HANSAS KRASAS

litauisch

Kai tarnavau jūreiviu prekiniam laive, 

maniau, kad bet kokia gyvybė gimsta vandeny, 

o mūsų svajos – jūrų dumbliai, 

prie kurių moterys prilimpa it polipai. 

Paskui krūtinėj man kažkas sutriko, 

mane iš laivo sausumon iškėlė, 

pas brolį per vargus įsiprašiau padieniu, 

jo inkaras – bidonas pieno. 

Kai brolis iš algos nurėžė 

man dešimt kronų, tardamas, girdi,

pasaulio rinkoje nukrito sviesto kainos, 

išdėjau jam, kad ūkis jo ir veislinės žalmargės, 

visas jo nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas 

tėra gausingas spjūvis 

ant amžinybės užeigos grindų. 

Sukėliau begalinius kivirčus. 

Troškau, kad antkapyje mano įrašytų: 

„Širdis jo buvo lyg vandenyno laivas seklioj gyvenimo brastoj."

Bet brolis nė doro kryžiaus pastatyt nemalonėjo.


Vertė Danutė Sirijos Giraitė

VALLAVANEM

estnisch | Mats Traat

Minu priinimi oli Kivi
Mu maja oli kivist.
Ja süda oli kivist.
Miks siis rist on puust?

© Mats Traat
aus: Harala elulood
Tallinn: Kupar, 2001
Audio production: Eesti Kirjanduse Teabekeskus [Estonian Literature Centre]

VALSČIAUS SENIŪNAS

litauisch

Mano pavardė Kivi reiškia akmenį, 

ir namas mano buvo iš akmens, 

ir širdį aš turėjau akmeninę. 

Kodėl pastatė kryžių man medinį?


Vertė Danutė Sirijos Giraitė

VELSKER LEIVAND

estnisch | Mats Traat

Nelikümmend aastat kandsin sarvraamidega prille
ja arstisin jõudumööda Harala rahvast.
Inimest aitab ainult nuga või prits,
kirjutasin sellest omal ajal isegi ajalehes.
Kui ma olin pruukinud vini spiriti quantum satis,
pidasin ambulatooriumi ärkliaknast
Harala rahvale kõnet
poliitikast ja ravimtaimedest
ning riputasin välja valge palaka
punase risti ja punase poolkuuga,
mis on maailma ilusaim lipp
ja jääb varsti üksipäini lehvima
kõigi vallamajade ja pilvelõhkujate
katusele.

© Mats Traat
aus: Harala elulood
Tallinn: Kupar, 2001
Audio production: Eesti Kirjanduse Teabekeskus [Estonian Literature Centre]

FELČERIS LEIVANDIS

litauisch

Keturiasdešimt metų nešiojau akinius kauliniais rėmais

ir kiek pajėgdamas gydžiau Haralos gyventojus.

Žmogui padėti gali tik peilis ar čiurkšlys,

apie tat kadų kadai rašiau net laikrašty.

Kai išlenkdavau vini spiriti quantum satis,

pro ambulatorijos erkerio langą

Haralos gyventojams rėždavau kalbas

apie politiką ir vaistažoles,

o dar iškeldavau baltą maršką

su raudonu kryžium ir pusmėnuliu,

nes tai gražiausia pasaulio vėliava,

kuri netrukus viena plevėsuos

ant visų seniūnijų bei dangoraižių

stogų.


Vertė Danutė Sirijos Giraitė

KUSTA JÄRVSON

estnisch | Mats Traat

Tuhande üheksasaja üheteistkümnendal aastal
läksin Venemaale Volga äärde
kindral Selivanovi mõisasse viinapõletaja abiliseks.
Pidades seal sõprust kohaliku koolipreiliga
lugesin maateaduse õpikust,
et Läänemere provintsides
elavad eestlased ja lätlased, kelle seedimine
on alles põhusööjate loomade tasemel ja nende
inimeseks muutmiseks kulub mitu aastasada
visa tööd.
See oli balti parunite
häbemata väljamõeldis, laim,
mida õpetati Venemaal lastele ja mida
uskus ka kooliõpetaja Anna Pavlova.
Kes siis veel kui mitte mina,
Harala mõisa karjamehe poeg,
teadis, mida söövad Liivimaal
inimesed ja mida loomad.
Seda sai teada ka Anna Pavlova,
kui ta oli juba Järvsoni Anna
ja koos minuga Eestisse opteerus.

© Mats Traat
aus: Harala elulood
Tallinn: Kupar, 2001
Audio production: Eesti Kirjanduse Teabekeskus [Estonian Literature Centre]

KUSTA JERVSONAS

litauisch

Tūkstantis devyni šimtai vienuoliktaisiais

iškeliavau Rusijon prie Volgos

generolo Selivanovo dvare dirbti degtindario padėjėju.

Ten susidraugavęs su panele mokytoja

perskaičiau geografijos vadovėlyje,

kad Baltijos provincijose

gyvena estai ir latviai, kurių virškinimo traktas

tebėra atrajojančių galvijų lygio, ir siekiant juos

paversti žmonėmis reikės keleto šimtmečių

uoliai triūsėti.

Tai Baltijos baronų

begėdiškos apkalbos, šmeižtai,

to mokė Rusijos vaikus, tuo įtikėjo

ir mokytoja Ana Pavlova.

Kas gi dar, jeigu ne aš,

Haralos dvaro kerdžiaus vaikas

žinojo, ką valgo Livonijoje žmonės

ir ką ėda galvijai.

Tai sužinojo ir Ana Pavlova,

kai tapusi Jervsonų Ana,

kartu su manimi optavo Estijon.


Vertė Danutė Sirijos Giraitė

ANNA JÄRVSON

estnisch | Mats Traat

Unistasin juuste mustast leegist
ja mustade silmade särast,
aga mehele läksin valgest valgemale.
Mu pojad, kus te küll olete?
Koju tuli vaid Hillar, keskmine.
Kas tõesti on nii
nagu eesti rahvalaulus,
et esimesed heidetakse, tagumised tapetakse,
keskmised koju tulevad?
Mu pojad, pojukesed, poisikesed,
mu pisikesed, pääsukesed,
kuhu te jäite, valgepäised?
Kuhu pean nutma minema,
kibedaid pisaraid valama,
mu pojad, poisikesed?

© Mats Traat
aus: Harala elulood
Tallinn: Kupar, 2001
Audio production: Eesti Kirjanduse Teabekeskus [Estonian Literature Centre]

ANA JERVSON

litauisch

Svajojau apie juodas plaukų liepsnas

ir spindesį juodų akių,

o ištekėjau už baltut balčiausio.

Kurgi jūs, mano sūnūs?

Namo tik Hilaras, vidutinėlis, grįžo.

Ar iš tikrųjų būna taip,

kaip estų liaudies dainoje:

„pirmučiausius išmuša, paskiausius nušauna,

namo pareina tik vidurinieji“?

Mano sūnūs, vaikeliai, sūnaitėliai,

mano maži paukštukai,

kurgi jūs prapuolėt, baltapūkiai?

Kurgi man eit raudoti,

ašaras gailiąsias lieti,

mano sūnūs, vaikeliai mano?


Vertė Danutė Sirijos Giraitė

NOSTALGIA

estnisch | Mathura

emamaa
mu katkine küna
ma otsin küll valgust
kuid leian vaid sind
kivised väljad
ja punane muda
pärnapuusalu
kui piima täis rind
lõhnab ja õitseb
hoiab mind süles
see hetk
on see hetk
mu mesilaslaps
sa lõhnad ja kosud
saad allikaks kord sa
mööda söestuvaid teid
kohtad pimedust
oma kaugemas kohas
mu kallis
sa pole seal
minu verine märter
sa oled muud
kui valge küünlaleek
küll

aga igatsus
sinus
öeldakse sulle
polnud kunagi
päris
ja seda mis mõtled
teame me kõik
kuid seda ei tunne
meist kunagi keegi
tõesti
me oleme
ajastu märgid
me oleme kõik
aeg
on kõik
ja meil pole
aega
nii
me usume

uskmatust
rohkem
kui ennast

© Mathura
Audio production: Eesti Kirjanduse Teabekeskus [Estonian Literature Centre]

NOSTALGIJA

litauisch

gimtinė
mano suskilusi gelda
taip ieškau šviesos
o terandu tave
akmenų laukai
raudonas purvas
liepų giraitė
it pieno pilnos krūtys
kvepia ir žydi
laiko mane glėby
ši akimirka
tėra ši akimirka
mano bičių vaike
tu kvepi ir veši
sykį tapsi versme
ir apanglėjusiais keliais
sutiksi tamsą
pačioj toliausioj vietoj
mano brangusis
tu ne tenai
mano kruvinas kankiny
tu esi visa, tik ne
žvakės balta liepsna
tikrai

bet ilgesys
tavy
kaip sako jie
niekad nebuvo
tikras
o ką manai
visi mes žinom
tik šito niekad
nieks nepajunta
iš tikro
mes esam
laikmečio ženklai
mes esam visa
laikas
yra visa
ir mes neturim
laiko
taip
mes tikime

netikėjimu
labiau
nei savimi

Išvertė Danute Giraite

KOHALOLU

estnisch | Mathura

Ma polnud seda planeerinud.
Orus kohtuvad teed,
keerdudes läbi lihtsa linna, lumiste tippude vahel.
Talv läheneb põhja suunast.

Tänane päikesevalgus näitab end hajusa uduna,
see muutub nii eredaks, et katab kõik,
kustutab mäed piirjoonteks, mis eristuvad
alles pisut pikema vaatamise järel ning
mis võiksid ka siis olla sama hästi hoopiski madalad pilved;
see sulatab Lago Maggiore ja vastaskaldad ja
taeva üheks taustaks, laiaks siidikangaks.
Ma lähen ujuma, kuigi noor itaallanna
lapsega naeratab ja naerab, ohoo.

Punane laev seisab sadamas, kajakad
redutavad paadisilla pidemeil ja silt ütleb võõras
keeles: “Loata kalastamine keelatud.” Pardid ja
vesipapid uitavad kalda kandis, mäed terendavad
justkui unarusse suikuv ulm.

Ma polnud seda planeerinud –
seda reisi, seda elu. Seda päeva, mil saan
taas olla koos sinuga, keda
kohtasin nii vara, ühel sarnasel pealelõunal
põhjamaisel vanalinna tänaval. Ma ei teinud seda,

sest kõik on mööduv – see päev, see valgus,
see aastaaeg – ning keegi ei jõua kunagi kokku lugeda
kõiki tunde, keegi ei suuda kokku liita
ja lahutada kõik valusid ja rõõme, et leida neist mingit
tahutud tõde. Ja keegi ei vajagi seda.

Õhtul süttivad mäejärsakuil kirikud
nagu valged jõuluküünlad; külad ja linnad
on lampide võrgustik.

Mitmed elud ootavad aeglast päeva.

© Mathura
Audio production: Eesti Kirjanduse Teabekeskus [Estonian Literature Centre]

BUVIMAS

litauisch

Aš to visai neplanavau.
Slėny susitinka keliai, vingiuoja per paprastą miestą
tarp sniegu apklėstų viršūnių.
Žiema nuo šiaurės artėja.

Šiandien saulės šviesa ir išskydęs rūkas,
jis tampa tokiu ryškiu, kad uždengia viską,
paverčia kalnus kontūrais, kurie matyti
tik ilgėliau įsižiūrėjus ir
taip pat galėtų būti žemai traukiantys debesys;
tai sutirpdo Lago Maggiore ir priešingus krantus ir dangų
į vieną foną, platų šilkinį audeklą.
Einu maudytis, nors jauna italė
su vaiku šypso ir juokiasi, ohoo.

Raudonas laivas laukia uoste, žuvėdros
tyko ant molo turėklų, užrašas svetima kalba
skelbia: „Be leidimo žvejoti draudžiama.” Antys ir
vandeniniai strazdai plūduriuoja pakrantėj, kalnai
šmėkšo it užmarštin smingantis sapnas.

Aš to visai neplanavau – kelionės šios ir šio gyvenimo.
Tos dienos, kai vėl galėsiu būti su tavim, sutikta taip anksti,
vieną panašią popietę šiaurietiško senamiesčio gatvelėj.
Aš to nepadariau, nes visa kas praeina – toji diena,
toji šviesa, tas metų laikas
ir niekas niekada nesugebės
visų tų valandų skaičiuoti, niekas nepajėgs sudėti
ir atimti visų tų skausmo ir džiaugsmo valandų,
kad jose rastų kažin kokią
kirviu tašyta tiesą. Ir niekam to nereikia.

Vakare kalnų pašlaitėse žiebiasi bažnyčios
kaip baltos Kalėdų žvakės; kaimai ir miestai
virsta lempų raizginiu.

Daugelis gyvybių laukia lėtos aušros.

Išvertė Danute Giraite

SIENA

estnisch | Mathura

See luuletus algab vihmaga kitsastel tänavatel
kõik on kunagi olnud vaid kellegi kujutelm
sajab seal kus kord oli mäenõlv
päikesevalgusse ja küpresside merre uppunud

mäenõlv vihm
vihm langeb kulunud kividele kivid
kuluvad kannatlikult külaliste jalgade all
on sel mingi tähendus

võlvkäigud majaääred
kellade kolksumine kiituste kaja vihmapiisad
langevad ja mu juuksed saavad
märjaks vihmapiisad

langevad Piazza del Campol
ainus sõna selle kohta on siredus
või äri

on’s eales taevasse
pääsenud keegi kes pole valmis
sealt uuesti laskuma alla

© Mathura
Audio production: Eesti Kirjanduse Teabekeskus [Estonian Literature Centre]

SENA

litauisch

Tas eilėraštis gimsta kartu su lietum siaurose gatvėse
visa kadaise tebuvo kažkieno vaizduotė
lyja ten kur sykį kalno pašlaitė
nugrimzdo saulės švieson ir kiparisų jūron

pašlaitė lietus
lietus tykšta ant nudilinto grindinio akmenys
kantriai dyla po kojom lankytojų
bene čia kokia prasmė

arkinės perėjos namų pakraščiai
varpų skambesys liaupsių atbalsiai lietaus lašai
lynoja ir mano plaukai
sušlampa lietaus lašai

lynoja ant Piazza del Campo
vienintelis tinkamas žodis romybė
ar verslas

argi per amžius dangun
buvo patekęs kas nors nepasirengęs
iš ten ir vėl nusileist žemyn

Išvertė Danute Giraite

***[See maja, kuhu ma sündisin]

estnisch | Paul-Eerik Rummo

„See maja, kuhu ma sündisin,
on vete põhja laskunud batüskaaf,
suitsuköis järel.

Otse põlise linna sekka.
Atlantis? Dioskuuria? Uppunud lossid ja kirikud:
kellade laul oma lähedaste kajade kütkeis –
ammu, ammu juba olnud selle algus.

Majadele korallküürud kasvanud.

Kalad kõnniteil kulgevad, maigutavad mokki.
Hippokampused käratult kappavad ringi, toimekad.
Siin-seal varjatud soppides mõned üksikud
vigased karbid üritavad luua pärleid.

Paljut siin külluses, päikseid iseäranis:
musttuhande okasnahkse meripäikse
valgel ujub veealune elu.

Suits, mu naba- ja poomisnöör,
vahel looklev ja järeleandlik, sealsamas
kutsuvalt pingul.“

© Paul-Eerik Rummo
aus: Lumevalgus... lumepimedus
Tallinn: Perioodika, 1966
Audio production: Eesti Kirjanduse Teabekeskus [Estonian Literature Centre]

***[Tas namas, kuriame gimiau]

litauisch

— Tas namas, kuriame gimiau —
į vandenį nugrimzdęs batiskafas
su dūmų tįsančia virve.

Tiesiog į tolimos praeities miestą.
Gal Atlantidą? Dioskuriją? Paskendę pilys ir bažnyčios:
varpų gaudimas atsiliepia visiškai arti —
seniai seniai jau viskas prasidėjo.

Namai koralų kupromis apaugo.

Šaligatviais žuvelės zuja, krutina žiaunas.
Ropoja tyliai brontozaurai, rimti, užsiėmę.
Šen bei ten nuošaliam kampely viena kita
suluošinta kriauklė bando perlą sukurti.

Daug ko čionai apstu, o ypač saulės:
galybės dygiaodžių jūrsaulių šviesoj
gyvenimas povandeninis plaukia.

Dūmas — mano virkštelė, kartuvių virvė,
kartais vingrus ir paslankus, tačiau ir vėl
išsitempia lyg kviesdamas.

Vertė Danutė Sirijos Giraitė

Tahaksin teada, kallim (Väikese linna kohvikumuusikat)

estnisch | Paul-Eerik Rummo

„Tahaksin teada, kallim, mida kavatsevad
kartuli-idud me keldris. Arvan, et varsti
need kaamed piigid tõusevad läbi korruste
lagesid lammutades, põrandaid purustades,
mööbel pilpaiks, lõikavad läbi
turuvõrgud (juurviljad vabaks!), vaibakoed, juhtmed,
pööningul lükivad endile me mälestuste tolmunud helmeid;
– ja siis eterniitkatusel raksatab lainemurd:
kartuli-idud hakkavad antennideks, lippudeks,
kartuli-idud, seni põrandaalusteks surutud.“

© Paul-Eerik Rummo
aus: Lumevalgus... lumepimedus
Tallinn: Perioodika, 1966
Audio production: Eesti Kirjanduse Teabekeskus [Estonian Literature Centre]

Norėčiau sužinot, mieloji (Mažo miestelio kavinės muzika)

litauisch

— Norėčiau sužinot, mieloji, ką sumanė
bulvių diegai mūsų rūsy. Man rodos, jau veikiai
tos blyškios ietys prasiskverbs pro aukštus
lubas ardydamos, raižydamos grindis,
į šipulius daužyt ims baldus, perdurs
turgaus krepšius (laisvę daržovėms!); kilimų audmenys, laidai
pastogėj užsivers dulkėtus mūs prisiminimų karoliukus;
— ir štai, ant eternito stogo įsišėls audra:
bulvių diegai pavirs antenom, vėliavom,
bulvių diegai, kurie vis pogrindy tūnojo.

Vertė Danutė Sirijos Giraitė

PIKK JA SEKSIKAS LÕPP

estnisch | Maarja Kangro

Väike lennuk tõuseb
optimaalse kõrguseni,
stjuuardess toob kohvi.
Kostab kerge raksatus
ja siis me justkui vajume,
meie -- meil on hea olla,
vajume tormipilvedesse.
Nina võtab suuna maale,
sööstame plahvatusele vastu,
joome kohvi ja vaimustume.
Selline sööst võiks kesta lõputult:
mugavalt, hallil raginal.
Armastust meil juba jagub, ja kaastunnet,
pilte oleme näinud korduvat,
keelte muutumist visandame,
nii et jah, miks mitte plahvatada.
Seksikas, pikk ja kiire surm
on võimas nagu muusika.
"Kas te teate John Adamsi lugu
A Short Ride in a Fast Machine?
Selle peaks ümber nimetama lõputuks."
Naeratame üksteisele,
ulatame tasse ega pea enam mõtlema,
kuidas me hukusööstu ajal
keegi kannatab, mädaneb või jääb jumalata.
Maa vajub veel eest ära:
kestaks see ainult, kestaks.
Kiirus on iseenese ja meie apoloogia,
kiirendus säilitab vaimustuse.
Kestaks see ainult lõputult
plahvatus
lõputult
plahvatus
lõputult

© Maarja Kangro
aus: Tule mu koopasse, mateeria
Tallinn: Eesti Keele Sihtasutus, 2007
Audio production: Literaturwerkstatt Berlin 2012

ILGA IR SEKSUALI PABAIGA

litauisch

Mažas lėktuvas pakyla
į optimalų aukštį,
stiuardesė paduoda kavą.
Staiga palengva trekšteli,
ir tartum imam grimzti,
mes... mums taip gera,
grimztam į debesis audrotus.
Lėktuvo nosis krypsta žemėn,
mes neriam pasitikt sprogimo,
geriam kavą, jaučiamės pakiliai.
Taip nerti būtų galima be galo:
patogiai, pilkumos treškesy.
Gana ir tos meilės, atjautos taipogi,
paveikslai jau nesyk regėti,
ir pokyčiai kalbų jau numanyti,
tikrai, kodėl gi nesusprogus.
Seksuali, ilga staigi mirtis,
galinga tarsi muzika.
„Ar žinot Džono Adamso sukurtą
A Short Ride in a Fast Machine?
Ją reikia pervardinti begaline.“
Mes šypsomės vieni kitiems,
paduodam puodelius, daugiau nebelgalvojam,
kaip nerdamas pražūtį
tūlas kentės, dūlės ar liks be Dievo.
Žemė kol kas tebesitraukia:
kad tik ilgiau, kad tik.
Greitis – apologija mums ir sau pačiam,
greitėjimas palaiko įkarštį.
Kad užsitęstμ taip be galo
sprogimas
be galo
sprogimas
be galo

Vertė Danutė Sirijos Giraitė

ASBEST

estnisch | Maarja Kangro

Ah et juba lapsena?
Hüppasid,
ja eterniidivirn pragises?
Sinised tennised, valge krüsotiil.
Nägin suurendust,
kuidas 10-mikromeetrine kiud
tungib hingamisteedesse.
Eterniiditükk
oli mängult suitsukala?
Näksisite
nagu pärispattu?
Nagu hea ja kurja tundmise puud:
tegelikult ei tunne ju midagi,
aru ei saa suurt millestki,
10μm, räpastes pükstes ehitaja,
aimuta inimese agoonia,
20 või 40 aastat, pleuranaastud, mesotelioom,
sidekoestunud kops.
Jah, igal aastal justkui õitseb sirel
ja mõnikord suur kirg.
Kiud laskub väga aeglaselt
ja nähtamatult nagu tulevik:
asbest on vägev allegooria.
Oh, mis sa vihastad!
Näe, siin on mu uus lemmikvein.
Ma ostan. Teeme õhtul klaasikese.

© Maarja Kangro
aus: Kunstiteadlase jõulupuu
Tallinn: Eesti Keele Sihtasutus, 2010
Audio production: Literaturwerkstatt Berlin 2012

ASBESTAS

litauisch

Ak dar visai maža?
Tu šokčiojai,
ir lūžinėjo šiferio krūva?
Mėlyni teniso bateliai, baltas chrizotilas.
Mačiau padidintą vaizdelį,
kaip 10 mikrometrų skaidula
įsiskverbia į kvėpavimo takus.
Šiferio nuoskalą
būkčiom rūkytą žuvį?
Kramsnojot ją
lyg pirmykštę nuodėmę?
Kaip gėrio ir blogio pažinimo medis:
iš tikro juk nepajunti ničnieko,
ne ką daugiau ir supranti,
10 μm, statybininkas purvinomis kelnėmis,
neišmanėlio agonija,
20 ar 40 metų, nuosėdos ant pleuros, mezotelioma,
surandėję plaučiai.
Regis, kasmet alyvos vis pražysta,
o tarpais didelė aistra.
Ir skaidula nusėda palengvėle,
nematoma kaip ateitis:
asbestas – alegorija galinga.
Oi, ko gi tu pyksti!
Žiūrėk, čia mano mėgstamas naujasis vynas.
Nupirksiu. Vakare išlenksime po taurę.

Vertė Danutė Sirijos Giraitė

ATEENA KOERAD

estnisch | Maarja Kangro

Plákas, Akropoli ümbruses,
muudest kantidest rääkimata,
longib ja magab neid ohtrasti.
Suured, malbed, viisakad koerad.

Koolilapse õhinaga
tõlgime tuttavat sügavat keelt,
mina teen koertest pilti:
kollastest, valgetest, mustadest.

„Mitte ühtegi pisikest pole.“
Sa lööd särama justkui teadlane:
„Väikesed on kõik juba surnud!“
Sinised silmad on elevil.

Mandel oli kunagi mürgine,
hernes imetillukene,
inimene väike verejanuline kränn!
Või kuidas?

Oleme oma eellastest suuremad.
Ja me kaks – iseäranis viisakad.
„Miskit melanhoolset
on neis ellujäänud penides.“

„Kenad koerad sõid teised ära?“
Istume ja sööme õhtust
küünikute mälestuseks (ikka nende õigete)
ja viisakate koerte terviseks.

© Maarja Kangro
aus: Kunstiteadlase jõulupuu
Tallinn: Eesti Keele Sihtasutus, 2010
Audio production: Literaturwerkstatt Berlin 2012

ATĖNŲ ŠUNYS

litauisch

Plákoj, palei Akropolį,
nekalbant apie kitas vietas,
jų aibė šmirinėja, miega.
Dideli, švelnūs, mandagūs šunys.

Su mokinukų įkarščiu
verčiame žinomą senąją kalbą,
aš paveiksluoju šunelius:
baltus, geltonus, juodus.

„Nėra nė vieno mažo.“
Tu džiūgauji lyg mokslininkas:
„Mažieji jau išmirę!“
Mėlynos akys švyti.

Kadais migdolai buvo nuodas,
žirniai – mažutėlaičiai,
o žmonės – kraujo trokštantys nykštukai!
Argi ne taip?

Mes didesni už savo protėvius.
Ir mudu du – tokie mandagūs.
„Kažkokia melancholija
slypi išlikusiuose šunyse.“

„Mieli šuniukai sušveitė kitus?“
Mes atsisėdam valgyt vakarienės
cinikams atminti (tiems tikriesiems)
ir į sveikatą mandagių šunų.

Vertė Danutė Sirijos Giraitė

SIGA

estnisch | Maarja Kangro

Raadiost kuulsin:
siga käinud muiste maja ümber
ja söönud inimese sitta.
Kosunud sellest, saanud lapsed.
Inimene löönud sea maha ja söönud ära.
Pärast sööki läinud jälle
kuhugi tare lähistele võssa.
Sea lapsed tundnud lõhna,
läinud võssa sööma.
Ja nii edasi.

Siis tulnud välja, et ajalugu on spiraal.
Juurte juurde naastes
võtnud siga kaasa
hulga peenemaid riistu
ja artikuleeritumaid hoiakuid.

© Maarja Kangro
aus: Heureka
Tallinn: Eesti Keele Sihtasutus, 2008
Audio production: Literaturwerkstatt Berlin 2012

KIAULĖ

litauisch

Per radiją girdėjau:
kiaulė senovėj pratusi bastytis apie trobą
ir išmatas žmonių suėsti.
Įmisdavo nuo jų, apsiparšuodavo.
Žmonės, nudobę kiaulę, ją sukirsdavo.
Pavalgę vėl nueidavo
kur nors po krūmais už trobos.
Paršeliai gi, užuodę kvapą,
risnodavo į krūmus ėsti.
Ir taip toliau.

Čia paaiškėjo, kad istorija yra spiralė.
Sugrįžusi prie savo ištakų,
kiaulė pasitelkė
daug išmanesnius įnagius
ir nenusakomą laikyseną.

Vertė Danutė Sirijos Giraitė

DOONOR

estnisch | Maarja Kangro

Väikeses raamatupoes
supermarketi katuse all
kinki otsides
tuli tagasi loll komme kiskuda
hammastega küünte ümbert nahka.
Võtsin kätte ungari luule antoloogia
ja rebisin parema pöidla verele.
Poleks nii ohtrat sadu arvanud,
aga Sandor Weöresi pildile
jäi jäme punane jälg.
Kohkusin, panin raamatu käest
ja võtsin kiiresti teise. Mihhail Lotmani
"Pistriku talvekarje". Brodsky tekstile
jätsin tänutäheks laia läraka.
Mõned raamatud olid mul olemas,
näiteks Bourdieu ja Geertz,
ja Huizinga Akadeemias ja Sartre
vanas Loomingu Raamatukogus.
Aga kõigile neile tahtsin ma jätta mälestust.
Must, valge ja punane. Punane, valge ja must.
Nagu mõne Aasia riigi lipp.
Siis mõtlesin, miks mitte märgistada ka jutukaid,
sest verd mul jätkus ja kade ma polnud.
Hingestatud, verised näod.
Ühel hetkel näis, et müüja nohiseb.
Mulle meenus kingitus,
ja nii ma lahkusin,
oma vere eest tasu nõudmata.
Selle vähese vere valasin ma kultuuri eest.
Aga oleksin valanud ehk rohkem,
kui oleks palutud.

© Maarja Kangro
aus: Tule mu koopasse, mateeria
Tallinn: Eesti Keele Sihtasutus, 2007
Audio production: Literaturwerkstatt Berlin 2012

DONORĖ

litauisch

Mažame knygynėly
prekybcentrio pastogėj
ieškant dovanos
atgijo kvailas įprotis
panagių odą lupinėt dantim.
Paėmusi vengrų poezijos rinkinį,
sukruvinau dešinio nykščio panagę.
Nesitikėjau, kad trykštelės taip gausiai,
ir Šandoro Verešo atvaizdą
nuteps riebi raudona dryžė.
Išsigąstu, padedu knygą
ir mikliai išsitraukiu kitą. Michailo Lotmano
„Sakalo riksmas žiemą“. Brodskio tekstą
iš dėkingumo ženklinu ryškia dėme.
Kai kuriuos autorius jau turiu,
pavyzdžiui, Burdjė ir Gertsą,
ir Heizingą „Akademijos“ leidiny, ir Sartrą
senojoj „Looming bibliotekėlej“.
Tačiau parūpo jiems visiems palikt prisiminimą.
Juoda balta raudona. Raudona balta juoda.
It kokių Azijos valstybių vėliavos.
Čia sumojau, kad galiu žymėt ir beletristiką,
nes kraujo daug turiu, bene jo gaila.
Dvasingi kruvini veidai.
Staiga man pasirodė, kad pardavėja šnopščia.
Prisiminiau atėjusi čia dovanos,
tad tyliai pasitraukiau,
už savo kraują atlygio nereikalaudama.
Tą kraujo lašą praliejau už kultūrą.
Turbūt praliejus būčiau ir daugiau,
jei tik kas būtų prašęs.

Vertė Danutė Sirijos Giraitė

[Se olen minä baarissa]

finnisch | Timo Lappalainen

Se olen minä baarissa.
Nainen istui vieressäni ja selasi tietä luokseni
kirjasta, jonka olin juuri ostanut.
Hänen selästään kasvoi kukka
ja silitti häntä niskasta.
Ehkä haluaisin aloittaa hänet
takaapäin
kuin kirjan,
jonka voi lukea
lopusta alkuun.
Tuuli käy nilkkoihin
Bamboo Housen ovenraosta,
epäsovun äänet kadulta.
Tämä kaupunki on ikuisessa remontissa.
Meissä kaikissa on vikaa.
Rakkaus, josta ei puhuta.
Lana-simpanssi, joka kirjoitti tietokoneelle:
”Ole kiltti kone, kutita Lanaa”.
Yksinäinen Dumbo,
joka katsoi minua Antwerpenin eläintarhassa.

© beim Autoren
aus: Poetic Licence
Helsinki: LIKI, 2001
Audio production: 2001, M. Mechner, literaturWerkstatt berlin

[Tai aš bare]

litauisch

Tai aš bare.
Šalia manęs sėdėjo moteris, ji sklaidė lapus, ieškodama
kelio į mane knygoje, kurią buvau tik nusipirkęs.
Jai ant nugaros pražydo gėlė,
kuri glostė moters sprandą.
Nors pats norėjau ją pradėti
iš nugaros,
kaip knygą,
kurią gali skaityti
nuo galo lig pradžios.
Vėjas traukė per blauzdas
iš Bamboo House durų plyšio,
gatvių nesantaikos balsai.
To miesto nesiliauja remontuot.
Visi mes turim ydą.
Meilė, kurią nutylim.
Šimpanzė Lana, ji kompiuteriui parašė:
„Būk geras kompas, pakasyki Laną“.
Vienišas Dumbo,
spoksojęs į mane Antverpeno zoologijos sode.

Translated by Danutė Sirijos Giraitė

[Sano, järkeni, hyvästi]

finnisch | Merja Virolainen

Sano, järkeni, hyvästi:
                         vahvempi ääni kutsuu
                                           kaipaan
  sinne loukkoon, luolaan likaiseen,
missä sisiliskon kanssa parittelen,
  peikon siemen polttaa suuta.
Koko päivän juoksi varjo rinnallani:
mihin muuanne sen hukuttaisin
ellen varjon suuremman syliin?

Sano, järkeni, hyvästi:
äänet ystävien, rakkaimpien
                                 kutsuvat,
  silmäpuolet valehtelijat
   huorat juopot raiskaajat
    epäjumalien palvojat
Savuisessa, likaisessa luolassani
veli veljen murhaa,
  rampa herjahuudoin kampataan,
   rakastavain vuode tahrataan
    ja hyveestä käy tukku kahisevaa.

Siellä, taivaassani ainoassa,
ruoska ikävästä ihoon pureutuu,
siellä kyynelistä juovun,
        hiki suloisempi mettä!
Oksennan häähunnun hiuksilleni,
paska jalokivinäni kimaltaa,
   kun tähtitaivas, Herra Rupikonna,
           häävalssiin kanssaan tanssittaa.

Sano, järkeni, hyvästi –
     kiima naista komentaa:
luolaan tahdon, loukkoon likaiseen,
missä hometta saan nuolla,
 missä visva kiiluu
    sammalseinämissä.
Keiden kanssa tuli naitua?
Enpä katsellut kasvoja!

Oi viinanlemu, harvahammas peikonsuu,
sisiliskon ryppynahka, täipää,
  räkäsänki, mätä luu!
Käyn huuruiseksi noidankattilaksi,
ryhmykullillansa satyyri mua hämmentää:
jotain olin luullut
  kirjoistakin oppineeni,
       jotain sivistävää,
mutta niinhän juuri
            usein hätiköiden päätellään,
että sisilisko luopuisi hännästään.

© Merja Virolainen
aus: Tervapeili
Porvoo-Helsinki-Juva: WSOY, 1995
Audio production: 2001 M.Mechner, literaturWERKstatt berlin

[Tark, sąmone mana, sudie]

litauisch

Tark, sąmone mana, sudie:
stipresnis balsas kviečia,
geidžiu
to plyšio, urvo dumblino,
kur su driežu susiporuosiu,
išdegins burną trolio sėkla.
Šešėlis kiaurą dieną bėga gretimai:
kur gi kitur nustelbti jį galėčiau,
jei ne šešėlio kito glėbyje?

Tark, sąmone mana, sudie:
balsai draugų, mieliausiųjų
jau kviečia,
melagiai vienaakiai,
kekšės, girtuokliai, prievartautojai,
stabukų garbintojai.
Mano aprūkusiam, apskretusiam urve
brolis nužudo brolį,
iškoneveiktam luošiui koją kas pakiš,
suterš meilužių lovą,
o pluoštas šlamančių vertybe taps.

Čia, tam vieninteliam danguj,
kūno nečaižo rimbo ilgesys,
čionai aš nusigersiu ašarom,
už medų prakaitas saldesnis bus!
Nuotakos baltą šydą ant plaukų išvemsiu,
man vietoj brangakmenių išmatos žėrės,
kai dangus žvaigždėtas, Pone Rupūžgalvi,
vestuvių valsą šokti pats pradės.

Tark, sąmone mana, sudie –
gašlumas moteriai įsako:
noriu į plyšį, urvą dumbliną,
kur plėkus lyžčioti galėsiu,
kur pūlių blizgantys glitėsiai
sruvena sienom samanotom.
Su kuo sugulusi buvau?
Į veidus nežiūrėjau!

Oi, tas degtinės dvokas, trolio burna bedantė,
driežo oda raukšlėta, utelės galva,
snarglini šeriai, išpuvę kaulai!
Aš virstu raganos garuojančia puodyne,
satyras savo gumburiuotu kotu
sujaukia viską manyje:
tikėjau, kad
šio to išmokau bent iš knygų,
šio to, kas lavina,
bet kaip tik čia ir slypi priežastis,
kai dažnas paskubom nusprendžia,
jog driežas savo uodegą paliks.

Translated by Danutė Sirijos Giraitė

[Nyt kun depressioni on varsinainen vitsi]

finnisch | Timo Lappalainen

Nyt kun depressioni on varsinainen vitsi, haen muutaman
pullon olutta ja kaivan Wohltemperierte Klavier -kasetit esiin.
Järisyttävä suoritus Svjatoslav Richterin asteikolla: huone tulee
täyteen valoisia ääniä, kun pianon vasarat lyövät kieliin. Jalat
tulevat levottomiksi nukuttuaan koko talven, jättiläismäinen
jäävuori irtoaa Etelämantereesta. Kevätpäiväntasaus julistaa:
talvi on ohi! Puhelinsoittoni tavoittaa kiireisen ihmisen kesken
kokouksen. Kerron hänelle kirjasta, jossa aika annetaan
ihmisille takaisin. Luulen, että hän on iloinen. Se on kirja,
jota en oikein näe lukea. Ruuvaan lampun irti ja vaihdan tilalle
kirkkaamman. Hetken olen näkymätön mies, tuskin läsnä,
sydän tikittää miltei hertsin taajuudella. Olen illan tähti. Valitsin
showbisneksen, koska en ole mitään. Alan lukea, vaikka
aivoissani ei ole ketään kotona.

© beim Autoren
aus: Poetic Licence
Helsinki: LIKI, 2001
Audio production: 2001, M. Mechner, literaturWerkstatt berlin

[Dabar, kai mano prislėgtumas virto tikru pokštu]

litauisch

Dabar, kai mano prislėgtumas virto tikru pokštu, pasiimu
porą butelių alaus ir susižvejoju Wohltemperierte Klavier kasetes.
Nuostabus atlikimas, tiesiog it Sviatoslavo Richterio: kambarį užlieja
skaidrūs garsai, kai pianino plaktukėliai muša per stygas.
Kojos nerimsta po ilgo žiemos snūdo,
didžiulis ledkalnis atskyla nuo Antarkties. Pavasario lygiadienis jau skelbia:
žiemai galas! Mano skambutis užklumpa nuolat skubantį vyruką
per patį susirinkimą. Kalbu jam apie knygą, kurioje žmonės
atgauna laiką. Tikiuosi jį nudžiuginsiąs. Tai knyga,
kurios nepajėgiu skaityti. Išsuku lemputę ir jos vieton
įsuku stipresnę. Akimirką esu nematomas, vos pastoviu,
širdis tiksi kone herco dažniu. Aš vakaro žvaigždė. Pasirinkau
show biznį, kadangi nesu niekas. Imu skaityti, nors
man galvoje ne visi namie.

Translated by Danutė Sirijos Giraitė

[Nousemme sängyltä]

finnisch | Merja Virolainen

Nousemme sängyltä
kasvot toistemme hiuksissa.
Kietoudumme valoverhoon, gigoloni,

tunkeudut suun räikeään kappeliin
kynnet syvällä lihassa, kuten yöllä

mehu tihkuu täytetystä linnusta.
Nousuvesi, tyrskyt

tuliperäistä rantaa vasten
hajosivat oksistoksi rosojen väliin,

kimaltaviksi nauhoiksi,
ohenivat, paisuivat tyrskyiksi.

Viime yönä sinä, yhden runon gigolo,
ensi yönä toinen, tuhannes:

kestän uskollisena
vain joka peniskätyrille.

Taivaassa ei ole rakkautta,
et koskaan sano hyvästi:

vain merkityksettömät sanat,
äänet joita päästit,
kaikuvat minussa yhä.

Sänky kirskahtaa yöntäyden kaskaita,
nousemme halvan hotellin lakanalta,

ja minä maksan, maksan kaiken.

© Merja Virolainen
aus: Pilvet peittävät sisäänsä pilvet. Poems
Helsinki: Tammi, 2000
Audio production: 2001 M.Mechner, literaturWERKstatt berlin

[Atsikeliam iš lovos]

litauisch

Atsikeliam iš lovos,
veidai panirę viens kitam į plaukus.
Apsigobiam šviesos drobule, žigolo mano,

įsiskverbi burnos koplyčion aštriabriaunėn,
nagai odon susminga, kai nakčia

iš paukščio įdaryto sultys ima bėgt.
Potvynio vandenys, bangų muša

ugnikalnio malšino krantą,
išsklido tarp apraizgytų šakom tarpeklių

žvilgančia juosta,
susiaurėjo, vėl banga ištvino.

Šią naktį tu, eilėraščio herojus,
praeitą naktį kitas, tūkstantasis:

aš tebegarbinu šventai
kiekvieną penio pasiųstąjį.

Meilės nebūna danguje,
tu niekad netari sudie:

vien nereikšmingi žodelyčiai,
balsai, kuriuos išlaisvinai,
vis tebeaidi manyje.

Sugirgžda lova lyg cikados griežusi pernakt,
pakylam nuo paklodės viešbuty pigiam,

ir moku aš, už viską moku.

Translated by Danutė Sirijos Giraitė

[Lie finninaama Narkissos]

finnisch | Merja Virolainen

Lie finninaama Narkissos
peilannut oksennuslammikossa itseään
ja nukkuu nyt
helluntaitaan happomarjojen takana.
Ukko päivystää rantaportailla,
syöttää kovaa leipää profeettojen parvelle:   
siipiniekat sukeltavat kuvajaiseensa,
vesi liikahtaa kun sitä vilkaisee,
välkehtivät särjettyjen pullojen sirpaleet.
Ei muuta paikkaa minne mennä,
missään ei näy ketään muuta.
Gato Negro vain naukaisee, rimpuilee käsissä:
Jumala aloittaa Tokoinrannassa
kiroillen kahdeksatta päivää.

© Merja Virolainen
aus: Pilvet peittävät sisäänsä pilvet. Poems
Helsinki: Tammi, 2000
Audio production: 2001 M.Mechner, literaturWERKstatt berlin

[Inkštirais nubertas Narcizas]

litauisch

Inkštirais nubertas Narcizas
pasigrožėjo savo veidu vėmalų klane
ir tyso prie raugerškio krūmo,
atsimiegodamas už Sekmines.
Senukas budi ant pakrantės laiptų,
trupina sausą duoną pranašų pulkeliui:
sparnuočiai nardo savo atspindy,
vanduo suribuliuoja vos į jį pažvelgus,
ir bliksi šukės sudaužytų butelių.
Niekur kitur nebenueisi,
nieko daugiau nebeišvysi.
Gato Negro vis kniaukia, muistosi ant rankų:
Dievas keiksnodamas pradėjo
aštuntą dieną Tokoinranto atkampiam krante.

Translated by Danutė Sirijos Giraitė

[Kun Laika, avaruuteen unohdettu, haukahtaa, yksi kerrallaan...]

finnisch | Olli Heikkonen

Kun Laika, avaruuteen unohdettu, haukahtaa, yksi kerrallaan
syttyvät hökkeleiden valot. Kello voisi olla jo seitsemän,
taivaalta pudota rautaa, mutta yhä fysiikan laki,
kiveen ja kotiloon kirjoitettu,
pyörittää tätä sinistä kylää.
Ja niin syttyy lampukka,
niin lämpenee öljyinen sydän
ja unien varjot tanssivat seinällä.
Jossakin yksinäinen koira tähyilee maata.
Varjelen tätä planeettaa, se voisi haukahtaa,
mutta radioasemat, tiedäthän, kaikki viestit,
jotka täyttävät taivaan, satelliittien kohina ja kolina.

© Olli Heikkonen
aus: Jakutian aurinko
Helsinki: TAMMI, 2000
ISBN: 951-31-1785-5
Audio production: 2001, M. Mechner, literaturWERKstatt berlin

[Kai tik suloja Laika, palikta visatoj, vienas po kito…]

litauisch

Kai tik suloja Laika, palikta visatoj, vienas po kito
įsižiebia lūšnelių žiburiai. Greičiausiai jau septynios,
gal iš dangaus ims lyti gelžgaliais, bet fizikos dėsnis,
iškaltas uolose ir sraigių kiautuose,
tebesuka tą žydrą kaimą.
Ir štai jau žiebiasi lempelė po ikona,
įkaista aliejuotas knatas,
sapnų šešėliai sienom ima drykt.
Šuo vienišas kažkur stebeilija į Žemę.
Saugau šią planetą, ji suloti gali,
nors radijo stočių, kaip žinia, visokių pranešimų
pilnas dangus, vien satelitų klegėjimas ir gaudesys.

Translated by Danutė Sirijos Giraitė

[Kumarra pihlajaa. Sen alle kasvot ylöspäin...]

finnisch | Olli Heikkonen

Kumarra pihlajaa. Sen alle kasvot ylöspäin
veljesi on haudattu. Maan povessa luut
mustuvat, yrtit versovat nikamiin.
Kumarra pihlajaa, sen ihonkaltaista kuorta, oksan hankaan
ripustettua helminauhaa. Kumarra latvan liekkiä.
Juuret lävistävät veljesi rinnan.
Juuret lävistävät veljesi otsan.
Pihlaja on ääniä täynnä, jotka keväällä
puhkeavat lehdiksi.

© Olli Heikkonen
aus: Jakutian aurinko
Helsinki: TAMMI, 2000
ISBN: 951-31-1785-5
Audio production: 2001, M. Mechner, literaturWERKstatt berlin

[Šermukšniui nusilenki. Po juo veidu į dangų]

litauisch

Šermukšniui nusilenki. Po juo veidu į dangų
brolis tavasis guli. Žemės įsčiose pajuodo
kaulai, žolės stuburą apraizgė.
Šermukšniui nusilenki, gyvai jo žievei, ant šakos
užnertam karolių vėriniui. Liepsnojančiam vainikui nusilenki.
Šaknys veria tavo brolio širdį.
Šaknys veria tavo brolio kaktą.
Šermukšnis kupinas balsų, kurie pavasariui atėjus
išsprogs ir sulapos.

Translated by Danutė Sirijos Giraitė

[Öisin taivas kiiltää kuin hylkeen nahka...]

finnisch | Olli Heikkonen

Öisin taivas kiiltää kuin hylkeen nahka,
johon kultaiset loiset nakertavat reittejään,
kunnes iho irtoaa liuskoina
kuin kuiva kääre. Niin paljastuvat
tehtaat ja laitokset, joissa työ tehdään
vapisevin sormin ja rohtunein huulin,
tämä perkaajien suomuinen työ.
Ja niin paljastuvat parakit,
joissa hiki syö patjaa ja huulipuna tahraa,
paljastuvat ydinsukellusveneet,
alusten moottorit ja rungot, jotka uppoavat
hitaasti satama-altaaseen.
Niin paljastuu Vladivostok,
kaupunki vailla viemäreitä,
joihin voisit huuhtoa unelmat
yhtä helposti kuin kasvoilta lian.
Mutta älä huoli, Igor, mutaan keitetty
kahvi kyllä aukaisee silmät ja mutristaa suun,
ärtsy borsts panee suolen toimimaan
ja vitamiini B pitää lopusta huolen.

© Olli Heikkonen
aus: Jakutian aurinko
Helsinki: TAMMI, 2000
ISBN: 951-31-1785-5
Audio production: 2001, M. Mechner, literaturWERKstatt berlin

[Nakties dangus sužvilga lyg ruonena ...]

litauisch

Nakties dangus sužvilga lyg ruonena,
kurią išvarpo auksaspalvės trandys,
kol rėžiais nuslenka oda
kaip sausas tvarstis. Ir veriasi tada
gamyklos, įmonės, kur žmonės dirba
drebančiais pirštais, šerpetotom lūpom,
toksai žuvų valytojų žvynėtas darbas.
O dar atsiveria barakai,
kur prakaitas pagalves ėda, lūpdažis terlioja,
veriasi atominiai povandeniniai laivai,
motorai, korpusai laivų, kurie iš lėto
nugrimzta uosto akvatorijoj.
Taip veriasi Vladivostokas,
miestas be kanalizacijos,
gali čia nuskalaut svajas,
tartum purvus nuo veido.
Bet nesirūpink, Igori, užvirusi ant durpių
kava leis prasiplėšt akis ir užganėdint burną,
o aštrūs barščiai skatins peristaltiką,
na, vitaminas B galų gale padės.

Translated by Danutė Sirijos Giraitė

[Aurinko nousee, yhä uudestaan Jakutian aurinko...]

finnisch | Olli Heikkonen

Aurinko nousee, yhä uudestaan Jakutian aurinko,
tuo natiseva, ruosteinen kuula.
Ja tanner tömisee, kun mustaa kultaa, vihreää kultaa
pumpataan, sammenmätiä purkitetaan
kaksin käsin, kolmessa vuorossa
ruokitaan nälkäinen suu.
Ja kaukana täältä, kaukana vuorten takana,
jokainen sementtiin valettu
asunnonmuotoinen kolo,
jossa kardemumma tuoksuu, jossa vastapaahdettu kahvi,
jossa loisteputki sirisee, jossa solarium
antaa valon ja lämmön,
ja jokainen asukki, jokainen tärkättyjen kaulusten
pingoittama hymy
valmistautuu arkeen, tilintarkastuksiin, liikunnallisiin
iltapäiviin, pitkiin ja kosteisiin lounaisiin.

© Olli Heikkonen
aus: Jakutian aurinko
Helsinki: TAMMI, 2000
ISBN: 951-31-1785-5
Audio production: 2001, M. Mechner, literaturWERKstatt berlin

[Saulė pakyla, kaskart iš naujo, Jakutijos saulė...]

litauisch

Saulė pakyla, kaskart iš naujo, Jakutijos saulė,
tas gergždžiantis, rūdžių išėstas kamuolys.
Ir žemė dunda, kai juodą auksą, žalią auksą,
iš jos pumpuoja, abiem rieškučiom čionai semia
eršketo ikrus, trim pamainom
peni išalkusias burnas.
Ir toli nuo čia, toli už virtinės kalnų,
cementu aptinkuota kiekviena
būsto pavidalo drevė,
kurioje kvepia kardamonu, kurioje ką tik užkaista kava,
kur birzgia švytintys šviesos vamzdžiai, kur soliariumai
skleidžia šviesą ir šilumą,
ir kiekvienas gyventojas, kiekviena standžios apykaklės
ištempta šypsena
jau rengiasi šiokiadieniui, auditui, sporto
popietei, ilgiems bei gausiai vilgomiems pietums.

Translated by Danutė Sirijos Giraitė

Karhupuisto

finnisch | Merja Virolainen

Snakarin taikalähteeseen
kauan, kauan tuijotettuaan
Kimmo hellittää pusakkaa yltä,
vetää puistonpenkillä
viime siivut flindastaan.
Ja katso, kivikarhu loikkaa jalustalta,
roskiksesta hiipii kettu poikineen.
Kotkansiipi versoo ympärillä,
rakoileva katu työntää mustikkaa.
Pysäkille kyntää yöratikka
metsälauhan udussa,
ovet rämähtävät auki,
mäyrät, siilit, huiskahännät
hypähtävät mättäälle.
Metsän väki tulvii kirjastolta,
näädät, jänöjussit, metsot
lekuttavat kirkkopuiston varjoista.  
Urut ratkeavat pauhuun,
rappaus lohkeilee ja pöllyää
yöperhosiksi taivaalle.
Pää nuokahtaa rintaan,
parrakas poika havahtuu unesta,   
ja kaksi sinipiikaa korjaa sammuneen
Flemarilla vartovaan veneeseen.

© Merja Virolainen
aus: Pilvet peittävät sisäänsä pilvet. Poems
Helsinki: Tammi, 2000
Audio production: 2001 M.Mechner, literaturWERKstatt berlin

Lokio parkas

litauisch

Prie užkandinės
ilgai ilgai stebėjęs magišką fontaną,
Kimmo nusimeta striukelę
ir parke ant suolo išsiurbt mėgina
degtinės paskutinį lašą.
Ana, ten lokio statula ant pamato atgyja,
o lapė su jaunikliais nuo šiukšlinės traukia.
Paparčiai suveša aplinkui,
šaligatvio plyšiuose mėlynės noksta.
Stotelėn iriasi nakties automobilis
per šluotsmilgių rasotą ūką,
trinkėdamos atsiveria durelės,
ežiai, barsukai, voverės
pabyra ant žolės kupstų.
Iš bibliotekos ima plūst miškų gyventojai,
kiaunės, laukiniai triušiai, kurtiniai
šešėliuose šventoriaus kruta.
Pratrūksta griaudėti vargonai,
suskyla tinkas, dulkių drugiai naktiniai
dangun pakyla.
Galva nusvyra ant krūtinės,
barzdotas vaikinukas bunda iš miegų,
dvi žydros miškų nimfos eina jo paimt
į valtį, laukiančią ties Flemingo gatve.

Translated by Danutė Sirijos Giraitė