Tomás Cohen

Es reicht, an der blitzartigen Äderung
eines Stückchens Mandarine zu lecken
und es gegen die bezähnte Schwelle
des Mundes zu drücken, wie ein Schlüssel
sich im dunklen Schloss dreht, wie die Zunge
am Ohrläppchen der Geliebten – es reicht,
den Verzehr zu verzögern, um
einen Zauber herbeizurufen,
ohne verzaubert zu sein.

Pakanka palaižyti nervų raizginį,
žaibuojantį per visą
mandarino skiltelę,
laikyti ją dantytam
burnos prieangy, sukant spynoj
liežuvio raktą
tarsi aplink mylimosios ausies spenelį,
tik tiek pakanka, delsti suvalgyti,
kad nutiktų neįtikėtina
magija.

Basta lamber a nervura
que relampeja em ambos os lados
de um gomo de tangerina
e segurá-lo entre os portais
dentados da boca, girando como um trinco
a chave da língua
no lóbulo de uma orelha amada -
isso basta, demorar a comê-lo,
para que a magia
já não se crie, e nela se creia.

Только лизнёшь, и молния вспыхивает
с обеих сторон мандариновой дольки.
Придержи её между арок
зубных во рту,
проворачивая в полутьме
язык, как ключ,
как мочку уха любимой.
Остановиться, не есть,
чтоб в волшебстве не разувериться,
ведь верится.