Giedrė Kazlauskaitė
Rugsėjo pirmoji
Rugsėjo pirmoji
Jei jau parašysite knygą paauglėms, kuri padės joms pasijusti tuo metu suprastoms (aš sakyčiau, bent penkioms iš visų, ir tai jau būtų labai daug, bet ko, įtarčiau, jums neužteks, tai rašykit, kad būtų visoms), palaikomoms, suteiks viltį ir jos skaitys knygą, o ne puls pjaustytis venų, gerti vaistų, alkoholio ar ieškoti meilės pas neįgalius jos duoti savo bendraamžius ar pan., tai ir bus jūsų šimtmečio prasmė!
Rožės pavidalo kaspinas vaiko viršugalvy –
beveik nesuprantama, kodėl
ir mums tokius rišdavo.
Juodi kostiumai, balti marškiniai –
apsiginklavę kardeliais į mūšį jie eina.
Žinau, amoralu, bet
kai kurios uniformos man
asocijuojasi su pornografija.
Jie gimė laisvi, ne sovietijoje;
be randų kaktose.
Trys penkiolikmetės suplėšytais
džinsais ir dryžuotomis palaidinėmis –
irgi tą patį dėvėjom, trise.
Viena pasakoja, kad yra vokalistė
(turbūt įsivaizduojamoj pankiškoj grupėj) -
Viešpatie, negi tai amžina.
Jų dar nekankina Weltschmerz,
arba jei ir kankina, nežymiai.
Jis toks augališkas,
asiūklių prižėlęs baseinas –
srūvantys pragaro sodai.
Vis dar jaudinuosi prieš pasimatymus,
nors jau seniai susitikome savo knygose;
deja, jos nuo to tikrai neapsaugo.
Apčiuopomis mes iriamės Dievuje
nepajėgdami net įsivaizduoti
kokį skausmą jam sukelia
poetų tuščiažodžiavimas
šiame geriausiame iš gyvenimų;
Ir stoja vėl amžiaus pradžia.