Kęstutis Navakas
iš nežinomo poeto dienoraščio - sekmadienis
iš nežinomo poeto dienoraščio - sekmadienis
turbūt viską išsakau ir rašymui nekas lieka. viską
išsėdžiu kavinėse išplaunu iš kaimynų keptuvių išbarstau
su skaldytais riešutais. krintantis lašas ir tas man žodį
išmuša. ir nėra man priebėgos nėra man luobo girios
geniai mano būsto duris suskaldė.
pro jas ir traukia visos armijos bei karavanai. girios
voverės visą rudenį rita savo kankorėžius. tada ateina jisai
spragteli pirštais ir viskas pranyksta. atsisuka butelio
kamštis ugnis įšoka į žvakę ir knyga atsiverčia ten kur
apie mus ir rašė.
jis yra irgi aš tik kitas. jis tiek kitas jog nežinau kaip
galiu juo būti.
bijau jog subyrės nuo genio beldimo tad rašau:
šiandien užėjo kolega: tas kur man
kaip iš graviūros (graverio adata jį lig šiol vis taiso)
: kai vaikšto visi jie gražūs / išvėdinti / išeiginiai
: kai ateina jie dažniausiai atsineša klevo sėklų
jie mano kad iš to vis kas augtų // užėjo:
ką tik jisai savo parašė (dabar kurį laiką
vaikščios) atrodo mato jog man laikas buvo
tuščias: laikau tuščią lapą jo klevo sėkloms
graveris ne virš manęs pasilenkęs // sėdim
: jei mūsų pokalbis nebūtų prasidėjęs prieš du
dešimtmečius – apskritai nebeprasidėtų
tik jo klevo sėklos suktųsi tuščiame mano
lape: bet sėdim: jis kalba lyg valgytų (ir mane)
tik prieš rytą stringa graverio adatai paslydus