Gytis Norvilas
laimingi - kol ežere
laimingi - kol ežere
... stuburais kedenome patalus, keitėmės slanksteliais –
žaidėme savo kaulais...
I
sklendžiant valtimi per ežerą, į kitą krantą - - -
liežuvio geležte paglostau tavo gerklę, nusliuogiu kaklu, pečiais, lyžteliu riešus, pirštelius, neriu į bambos šulinį, kirkšnį. įsisiurbiu it visą vasarą tykojusi erkė.
sklendžiant valtimi per ežerą - - -
nučiulpiu smakro prisirpusią kriaušę, kurioj puotauja bitės, nuraškau prinokusias krūtų slyvas. jos iš pilnatvės taikosi plyšti, o kruta it avelės lekiančios nuo kalno.
sklendžiant valtimi per ežerą - - -
skruostu glostau smilkinius, perbraukiu antakius ir kaktą, lūpomis nugnybiu prisirpusią vynuogę – prakaito - - -
II
kai sklendėme valtimi per ežerą naktį, iš gėdos neturėdamos kur dėti akių į kumščius kosėjo žvaigždės. mojavome drabužių vėliavomis, o irkluodami kojomis paskandinome atminties tinklus, nutraukėme inkarus, rišusius mus prie žemės. priešinis vėjas atgal į gerkles grūdo
dejones, riksmą ir kliedesius - - -
neturėdamos kur dėti akių į kumščius kosėjo žvaigždės - - -
kai kėlėmės į kitą krantą, į provincijos miestelį, man regis, Hadą, mėnulis juokės atvira gerkle - - -
o valtininką nugirdėm ir palikom gulėti melduose. už jam skirtus
pinigus ketinom pirkti opijaus ir rakijos. kiek artėjom prie kranto – tiek
jis tolo. matės žvėrių apspistos ėdžios, Panas grojantis kaulu. iš gėdos, neturėdamos kur dėti akių į kumščius kosėjo žvaigždės ir žvelgė į
ežerus – atviras žemės žaizdas, kuriose rangėmės mes, aistros kupini
kirminai, alkani troškimo g y v e n t i ir m i r t i. kiekvienas už du. laimingi – kol ežere, tarp šių bendračių - - -