Aidas Marčėnas
Dėvėti
Dėvėti
iš lopinėlių, iš skiaučių, iš senų karalysčių – dėvėčiau
juos ir dievėčiau – į dao tuštybę įmynęs
vėjo vėtytas niekas, jeigu iš ten žiūrėčiau –
nemo vulgaris, raiška, tartum kiáurymė rėčio,
bet jei pažiūrėtum iš čia – tuščio skrandžio kiaurỹmė
tą išreiškia dvirprasmiškas kirtis, įkirstas kur neįpratę
žodyje pamatyti – kirvis per kaklą karaliui,
nukirsdintas žodžio karalius karia poetą – katę
neprijaukinamą, vieną; prie pavadžio rišti suskatęs,
pririštas ir nelaimingas – pasivaikščioti išveda kalę
apeina mažąją mandalą – aplinkui vaikų darželį,
didžiąją kartais – tolimiausiam taške ties Saturnu
žino kur ta kakos, pasirenkant kitą kelią,
kaip geriausią blogybę – mane, vaizdinį per nevalią,
reflektuojantį mano protą, vapančią mano burną
aš! pasišiaušęs pasaulis iš įkvėpimo ir molio –
pro baltą erškėtrožės žiedą, pro ružavą, pro raudoną,
penktą valandą ryto, įpusėjus birželiui, iš guolio
išverstas kūnas, savaitę atjungtas nuo alkoholio,
trečią parą – nuo moters, gerą mėnesį – nuo telefono
beveik atsibudęs; du trečdaliai sapno ir vienas
trečdalis idioto – vėloka, tačiau kita vertus pats metas
susikurti vėl jauną save, pavasario vėją, purienas,
mirtį dvidešimt septynerių – kolei pienas
nenudžiūvo nuo tekstų, kuriems konstatuotinas diabetas
štai, atrodo, ir viskas, parėjom, o tai, kuo išliksim –
vien tik loginis kirtis, kažkur ties Saturnu padėtas
ligi vakaro, kai, vėl apsukę ratelį, užmigsim
ne Europos laiku, ir ne Azijos – taip ir tiksim
pasaulėliais menkais, Dieve mano, kokiais sudėvėtais
