Alvydas Šlepikas
TO BE OR NOT TO BE, MISTER NOSTRADAMUS?
TO BE OR NOT TO BE, MISTER NOSTRADAMUS?
Šekspyras miręs. Kas jo gedi? Niekas.
Jis praeities šešėliuos. Rangos sliekas
po vasaros lietaus, po kononadų
griaustinio. Bitės renka medų
iš mirtinų žaizdų, iš kraujo, dulkių,
iš mirusių daiktų, kuriuos paliko
dievai ir žmonės. Draskosi skalikai,
užplūsta debesys ir lietūs mirtį dulkia
ant mūs galvų.
Nesantaikos žiema, sparnus išskleidus,
vėl rengias puotai. Stingdo ledas veidus
įgąsdintų karių atpratusių nuo kardo.
Pilotas tardytojas vėl karalių tardo,
kamantinėja, juokias, plaunasi rankas,
jo juokas akmenim ant mūsų krinta,
jau kiekvienam po trinką pagaminta
ir išraustas griovys, kuriam užkas
mūs kūnus.
Toliau linksmiau – ateina pabaiga,
sušvis danguj šėtono uodega
ir užgiedos gaidys – išnyks pasaulis.
Šekspyrui kas? Jam svetimos apgaulės
šitų laikų, šitos keistos planetos,
lėktuvo, laivo, plausto ar namų,
kur tiek erdvės ir šitiek svetimų,
kur tėvo šmėkla nebetekus vietos
kerštui.