Tomás Cohen

Hier wäre ich gerne aufgewachsen,
in Hamburg, wo ein Teil des Parks den Kindern
vorbehalten ist, damit sie Baumeister spielen.
Niemand, der von sich behauptet, ein fertiger
Mensch zu sein, darf bleiben: Die Erwachsenen
dürfen ihn nur holen oder bringen,
ihren wertvollen Nachlass, ihren dauerhaften Frühling,
diese Figur, die erschaffen wurde, um den Autor zu überleben,
den Leser und am Ende des Romans – ihren Sohn.

Come vorrei essere cresciuto qui
ad Amburgo, dove una parte del parco è riservata
per far giocare i bambini a costruire;
nessuno che pretenda essere una persona conclusa
resta: l’adulto
può passare solo per lasciare o per riprendere
il suo intrepido ricordo, la sua persistente primavera,
quel personaggio scritto per sopravvivere all’autore,
al lettore e alla fine del romanzo— suo figlio.

Lengvas verksmas. Bėgtum
sugniaužęs medines špagas
tarp netikrų namų, trokštamų,
taku tarp medžių viršūnių,
šiugždant pūvantiems lapams.

Norėčiau būti užaugęs čia,
Hamburge, kur dalis parko skirta
vaikams žaisti statybas.
Nė vienas žmogus, apsimetantis esąs visai išbaigtas,
gali pasilikti: suaugusiems
teleidžiama užeiti, kad paliktų ar pasiimtų
svarbų atsiminimą, amžiną savo pavasarį,
aną personažą, sukurtą gyventi ilgiau, negu autorius,
nei skaitytojas, ir, romano gale, nei jo vaikas.