Maarja Kangro

In Pláka, around the Acropolis,
not to mention elsewhere,
multitudes stroll and sleep.
Big dogs. Gentle, polite.

With the enthusiasm of puppies         
we translate the deep language,
I take pictures of the dogs:
yellow, white, grey, black.

„There is not a single small one.“
You glow like a scientist:
„All the small ones died!“
Your blue eyes are bright with excitement.

The almond was once poisonous,
all peas tiny as grains of salt,
and man a bloodthirsty midget!
Or what?

We are bigger than our ancestors,
the two of us love courtesy.
„There is some kind of melancholy
in these surviving dogs.“

„The nice ones ate the others?“
We sit and eat our dinner
in memory of the cynics – the right ones –
and to the health of polite dogs.

A Pláka, nei dintorni dell’Acropoli,
per non dire di altri posti,
ne girellano e dormono moltissimi.
Cani: grossi, gentili, cortesi.

Con l’entusiasmo degli scolari
traduciamo la lingua nota e profonda,
e faccio foto dei cani:
gialli, bianchi e neri.

“Non c’è nemmeno uno piccolo.”   
Ti accendi e brilli come uno scienziato:
“Tutti i piccoli sono già morti!”
E ti scintillano gli occhi azzurri.

Un tempo la mandorla era velenosa,
il pisello piccolino,
l’uomo un nano sanguinario!    
O forse no?

Siamo più grandi degli antenati.
Ed estremamente gentili.
“C’è qualcosa di malinconico
in quei cani sopravvissuti.”

“I cani gentili hanno mangiato gli altri?”
Ceniamo alla memoria
dei cinici (quelli veri)
e beviamo alla salute dei cani cortesi.

V Plaki, v okolici  Akropole,
da ne govorimo o drugih krajih,
trop pohajkuje in spi:
veliki, nežni, krotki psi.

Z navdušenjem kužkov
prevajamo najgloblji jezik.
Fotografiram pse:
rumene, bele, črne.

»Niti en ni majhen.«
Razvnameš se kot znanstvenik:
»Vse majhne so pobili!«
Modre oči ti razburjeno sijejo.

Nekoč so bili mandlji strupeni,
majhni grahki kot zrnca soli
in ljudje krvoločni pritlikavci.
Ali kaj?

Večji smo od naših prednikov.
In midva ljubiva spoštljivost.
»Nekam melanholični so ti psi,
ki so preživeli.«

»So ta prijazni požrli druge?«
Sediva in večerjava
na čast (pravih) kinikov
in zdravja krotkih psov.

Plákoj, palei Akropolį,
nekalbant apie kitas vietas,
jų aibė šmirinėja, miega.
Dideli, švelnūs, mandagūs šunys.

Su mokinukų įkarščiu
verčiame žinomą senąją kalbą,
aš paveiksluoju šunelius:
baltus, geltonus, juodus.

„Nėra nė vieno mažo.“
Tu džiūgauji lyg mokslininkas:
„Mažieji jau išmirę!“
Mėlynos akys švyti.

Kadais migdolai buvo nuodas,
žirniai – mažutėlaičiai,
o žmonės – kraujo trokštantys nykštukai!
Argi ne taip?

Mes didesni už savo protėvius.
Ir mudu du – tokie mandagūs.
„Kažkokia melancholija
slypi išlikusiuose šunyse.“

„Mieli šuniukai sušveitė kitus?“
Mes atsisėdam valgyt vakarienės
cinikams atminti (tiems tikriesiems)
ir į sveikatą mandagių šunų.