patvoriuose dar augs šalpusniai

kada nors visi mano draugai numirs
numirs giminaičiai ir mylimieji
numirs priešai ir nuo žemės paviršiaus
dings visi kaimynai ir praeiviai
kuriuos bent kartą buvau sutikusi
gatvėje

numirs klasiokai grupiokai
mokytojai dėstytojai
bendradarbiai

paskutinį kvapą išleis
visi žmonės
su kuriais dėl
nesuvokiamų priežasčių
dėvėjau tokią pat
laiko uniformą
nors taip ir neteko kariauti
jo mūšiuose

numirs paukščiai kurie anksčiau skraidė
virš mano aukštai iškeltos galvos
ir amžiams nutils šunės kuriuos išvykusi iš miesto
girdėdavau staugiant
šiurpulingomis naktimis

patvoriuose dar augs šalpusniai
ant pavėsinių ilsėsis nuvargusios vynuogės
bet niekas daugiau nevadins manęs vardu
o ir manęs pačios jau nebus

ir tuomet
atsargiai
šiek tiek pakreipusi galvą
stebėsiu svetimus šunis
vynuoges ir šalpusnius

ir tuomet
pirmą sykį iš tiesų regėsiu
paukščio skrydį

o pro šalį skubanti porelė
supratingai
žvilgsniais aplenks
suolelį
ant kurio sėdžiu

jie žinos
kad kitaip nei jie
aš iš tiesų matau
paukščio skrydį

kad
esu
visi man nepažįstami
šunės vynuogės
ir šalpusniai

© Aušra Kaziliūnaitė
من: esu aptrupėjusios sienos
Vilnius: kitos knygos, 2016
ISBN: 978-609-427-246-2
الإنتاج المسموع: Lithuanian Culture Institute, recorded at dropaudio studio, 2019

al lado de las vallas seguirán creciendo los tusilagos

en algún momento morirán todos mis amigos
morirán parientes y amantes
morirán enemigos y desaparecerán
de la superficie de la tierra todos los vecinos y los transeúntes
con los que por lo menos una vez
me encontré en la calle


morirán los compañeros de colegio de la universidad
los maestros los profesores
los compañeros de trabajo

soltarán el último suspiro
todas las personas
con las que por algún
motivo incomprensible
compartía
uniformes de tiempo
aunque no nos tocó luchar
en sus batallas

morirán los pájaros que antes volaban
sobre mi cabeza bien levantada
y se callarán para siempre los perros que al irme de la ciudad
escuchaba aullar
en las noches escalofriantes

al lado de las vallas seguirán creciendo los tusilagos
en las glorietas reposarán las uvas cansadas
pero nadie ya me llamará por mi nombre
yo ni siquiera existiré

en aquel momento
con cautela
inclinada un tanto la cabeza
observaré los perros ajenos
las uvas y los tusilagos

y entonces
por primera vez de verdad veré
el vuelo de un pájaro

y una pareja pasando deprisa
comprensiblemente
evitará mirar
el banquito
sobre el que estoy sentada

sabrán
que a diferencia de ellos
yo de verdad veo
el vuelo del pájaro

que
soy
los perros las uvas
los tusilagos
que desconozco

Translated from Lithuanian by Dovilė Kuzminskaitė and María Sebastià-Sáez