vienišas eina parko taku
palengva stato kojas
skrodžia pavasario kūną
trokšta žinoti kodėl ir pamiršti kas už tai

rankos gyslotos, skruostai kaulėti
kartais jis žino ko nori, ypač šiandien

kišenėje sugniaužtas metalas vis dar šaltas
batai pagaminti iš gerai išdirbtos odos
piniginėje yra šiek tiek grynųjų ir kelios kortelės
vienoje iš jų jis šiandien šypsosi

eina pirmą kartą šiais metais nupjauta veja
kvepia taip, kad uodžia net nuo rūkymo atbukusi nosis
jis nori išsiaiškinti pavasario mirties priežastį
gal net parašyti romaną

pasilenkia ir iš visų jėgų smeigia peilį į žemę

beveik tiesus brūkšnys, kraujas
įkiša ranką į vidų ir ilgai ieško
kol ištraukia mažą mėlyną mašinytę
tą pačią, kurią pametė dar vaikystėje