Cornelius Hell
الألمانية
Šeštame aukšte
Negarsiai murmantis liftas
Kelia mus į knygų padangę.
Užsimerkusi suki plaukus aplink pirštą:
Snaudulys yra minkštas ir šiltas kokonas.
Jis įplyš, kai įžengsi į lentynų labirintą.
Kai ant kaklo užsikabinsi kortelę.
Geltonuose kalėjimo narveliuose, ten
raštą skaito kitaip, visu kūnu. Geležinio Vilko gatve
Į sėkmę įsiutusios lekia mašinos.
O čia tiktai prietema, valandos, prietema…
Per pietus gersi sultis iš taurės.
Tirštimas liks lūpų kamputy.
Klaidžiosi praėjimais, neieškodama,
Kur baigiasi ir prasideda raidės.
Lyg atsisveikindama, lytėsi nugarėles.
Nes žinai, kaip laukiama ženklo. Nors krustelėjimo.
Kaip supratus nušvinta.
Kaip lentynos yra begalinės.
Į blausų koridorių atsiveria durys,
Bet mano elektros išlydžiai
Išdraikė varinius tavo plaukus.
Nejudėdama, nekreipdama dėmesio
Stovi ir geri savo atvaizdą,
Dvilypuojantį lifto veidrodžiuos.
Im sechsten Stock (Mazvydas-Nationalbibliothek)
Ein leise brummender Aufzug
Hebt uns in den Bücherhimmel.
Mit geschlossenen Augen wickelst du das Haar um den Finger:
Der Schlummer ist ein weicher und warmer Kokon.
Er platzt, wenn du eintrittst ins Labyrinth der Regale.
Sobald du dir deine Karte umhängst.
In den gelben Gefängniskäfigen, dort
Liest man die Schrift ja anders, mit dem ganzen Körper. In der Geležinio Vilko-Straße
Flitzen die Autos um die Wette zum Erfolg.
Und hier nur Dämmerung, Stunden, Dämmerung...
Zu Mittag trinkst du Fruchtsaft aus dem Glas.
Der Satz bleibt dir in den Mundwinkeln.
Du verirrst dich in den Gängen ohne zu suchen,
Wo die Buchstaben enden und beginnen.
Als wär es ein Abschied berührst du die Buchrücken.
Denn du weißt, wie das Zeichen erwartet wird. Zumindest ein Zucken.
Wie es leuchtet, sobald man versteht.
Wie endlos die Regale sind.
In den fahlen Korridor geht eine Tür auf,
Doch meine elektrischen Entladungen
Haben dein Kupferhaar zerzaust.
Reglos und ohne darauf zu achten
Stehst du da und trinkst dein eigenes Abbild,
Das sich verdoppelt in den Spiegeln des Lifts.