Kęstutis Navakas

اللتوانية

Claudia Sinnig

الألمانية

iš nežinomo poeto dienoraščio - penktadienis


     diena naktis. viršus apačia. moteris vyras. juodas
švarkas balti marškiniai. o jei:

     diena diena. viršus viršus. vyras vyras. juodas švarkas
juodi marškiniai? o jei:

     dienos naktys moterys vyrai knygos drabužiai eilutės
tarpai tarp jų tarpai tarp jų ir nebe jų vien tarpai vien
eilutės o po to – juodas švarkas balti marškiniai? o jei:

     kažkas šito klausos. šitą rašo.

     pats ir rašau:

dieną juk viskas sulieta: kontūrai spalvos
žodžiai taip toli nuo savo daiktų: jie
mašinos – jais patogu važinėti po savo
butą: klausimai paprasti o atsakymų kam man

naktis irgi iliuzija: atrodo viskas pasitraukė
lyg nusikirpus vokus šviesu: stalo lempa
užbrėžė naujo pasaulio ribą: čia
dabar tilps visos mano pamėklės

kartais laukiu – ir nieko! tik klaidinantis
lašas iš įsivaizduotos jūros: plėšau
popierių rūkau glostau kiemo akmenis

jie tikri o manęs čia nieks nepaliudys
stalo lempa neatleis tuščio lapo kol
diena: ak! kaip gražiai vėl viską sulies

© Kęstutis Navakas, 2006, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006
من: Atspėtos fleitos
Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006
ISBN: 9986-39-435-X
الإنتاج المسموع: Books from Lithuania, 2007

aus dem tagebuch eines unbekannten poeten - freitag


tag nacht. oben unten. frau mann. schwarzes
sakko weisses hemd. doch wenn:

tag tag. oben oben. mann mann. schwarzes sakko
schwarzes hemd? doch wenn:

tage nächte frauen männer bücher kleidung verse
lücken zwischen ihnen lücken zwischen ihnen und nicht mehr
ihnen nur lücken nur verse doch dann – schwarzes sakko weißes hemd?
doch wenn:
jemand dies anhört. dies schreibt.

so schreibe ich selbst:

tags ist ja alles verschmolzen: konturen farben
die worte so fern von ihren dingen: sie
sind autos – mit ihnen fährt man bequem durch
die wohnung: einfache fragen wozu brauch ich antworten

auch die nacht ist illusion: alles scheint zurückgezogen
die hüllen wie abgetrennt mit dem licht: die tischlampe
markiert den rand der neuen welt: sie
fasst nun alle meine gespenster

manchmal warte ich – nichts! nur ein trügerischer
tropfen aus einem imaginierten meer: ich zerreisse
das papier rauchte streichle die steine im hof

sie sind wirklich doch von mir zeugt hier niemand
die tischlampe verzeiht das leere blatt papier nicht bis
der tag kommt: ach! wie schön verschmilzt er alles wieder

Aus dem Litauischen von Claudia Sinnig