Vladas Braziūnas

اللتوانية

g. v.

الألمانية

naktys yra didelės

1

pražysta naktį rusvos tavo krūtys
ir įtaikus aliejinis rugpjūtis
užlieja mus kilniom aiškiaregystėm
mes būtini – atodūsio matmuo
ir odė mūsų permainingom lūpom
ir sodo obeliai, pakalnių ūkui
į jį lėtai apsunkusi žengi
paskui lakštingalą, giesmėn įbridus
ne rytas dar, sudygusi ugnis
ir lapų gyslos, ir balti kamienai
Švelnioji mano! apkabink kelius
mažyti pilkas meilės talismane
tyloj negirdimas, sėdėk ir verk
ir vilkis, kol ištrykš voix d'enfant
po mano pirštais, didelė naktis
šiai paskutinei, Dieve, atnašystei

    
             2

garavo smalkės, merkėsi mairūnai
noragas kaukolę užgavo tamsoje
mes įtempti, ir smelkias mano kūnas
į tavo naktį, švyti naktyje
nakties žaltvykslės, vandenų išplautas
boluos kaip griaučiai tavo kambariuos
juodon naktin išplaukusiųjų plaustas
juoda naktis akiduobėm žioruos
bet tu regi, kaip išganingai švyti
dvasingieji šikšnosparnių veidai
ir išmanai tą laikinumo dydį:
gaisrų ugnis, o, nuoskriaudų aidai...
kai suskaičiuoju, liekame vien mudu
ir aukuro nuskilusi briauna –
aiškiaregystės šaukianti minutė
Švelnioji mano! apkabink mane
sušildyki, medėja baltos rankos
suvilgyk žievę aptakioj liepsnoj
ir aklą Dievą prie širdies prilenki
šventa giesme chantant dans la coupole


                3

mažyti pilkas meilės talismane
smuikuoja smilga vakaro verlenas
ir skęsta lūpažiedžių patale
auksinio sklastymo tiesiausia biržė
ir tyliai plasta ugniaspalviai viržiai
viršum šilų, o debesio galva
kūrenas tarsi nieko nepamiršus:
krūtinės šarvas, kruvina ląsta
dalija mūsų laisvę ir nelaisvę
kregždė urvinė (jos ranka šalta)
jau nusiskynė rusvą tavo vaisių
o miesto skruzdėlyne mes beteisiai
ir nežinia jau, kas už ką ir kas prieš ką
tiktai sapne visai kita ranka
tavuosius žiedlapius atskleidžia tylai
ir pamatau su nuostaba slapta
pasaulį, išganingą mano lyrai:
Švelnioji mano! žydinti ranka
mus apkabina ir matuoja karštį
ir ant krūtinės užvynioja tvarstį
ir girdo mus pelynų arbata
Švelnioji mano! aš jau negirdžiu
aušroj ką klieda amalinis strazdas
lytėjimus užliedamas žvaigždėm
ir paskutinį lašą je vous aime
viršūnėj mūsų palaužtoj uždegdamas


Rudamina, 1978-ųjų lapkritis–gruodis

© Vladas Braziūnas
من: Slenka žaibas
Vilnius: Vaga , 1983
الإنتاج المسموع: 2006 Books from Lithuania

groß sind die nächte

1


nachts erblühen deine gebräunten brüste

uns salbt der holde ölige august

mit andächtiger hellsicht – nach uns

den atemzügen, der ode von aufgewühlten

lippen und den äpfeln des gartens

verlangt der dunst am fuß der hügel

langsam, behäbig begibst du dich hinein

du folgst der nachtigall, treibst im gesang

es ist noch längst nicht tag, und flammen

sprießen, blattadern, weiße stämme

du meine Sanfte! umarme die wege

kleiner grauer talisman der liebe

lautlos in der stille, setz dich, weine

warte bis unter meinen fingern la voix

d’enfant ausströmt, groß ist die nacht

für diese letzte opfergabe, Gott



2


wo brände schwelten, welkt majoran

ein schädel, aufgepflügt im dunkeln

und wir verstört, mein körper dringt

in deine nacht, es leuchten die irrlichter

der nacht, und in dein zimmer wird das wasser   

den leichenfahlen nachen der in die schwarze

nacht hinaus gezognen spülen, schwarz

glüht die nacht in ihren augenhöhlen

doch du siehst in den gesichtern

 der fledermäuse die erlösung leuchten

und verstehst, es ist ein großer augenblick:

die flammen, ach, der widerhall der kränkungen...

ich zähle sie zusammen, es bleiben nur wir zwei

und der geborstne rand des brandaltars –

dieser moment verlangt nach hellsicht

meine Sanfte! umarme, wärme mich

meine weißen arme, sie verholzen

benetze die rinde in den flammen

zieh’ an dein herz den blinden Gott

selig chantant dans la coupole



 

3


kleiner grauer talisman der liebe

auf rispen musiziert der abend wie Verlaine

im lippenblütenbett versinkt der goldne

scheitel einer schnurgeraden furche

das feuerfarbne heidekraut schwirrt leise

überm kieferwald, doch der kopf der wolke

brennt weiter, als sei nichts vergessen:

ein blutiger brustkorb, ein harnisch

mischen unsere freiheit, unsre unfreiheit

schon pflückt mit kalten händen

die uferschwalbe deine gebräunten früchte

im ameisenstadtstaat sind wir rechtlos

niemand weiß mehr, wer für, wer gegen wen

und nur im traum entfalten andere

hände deine blütenblätter, still

und ich erblicke staunend die geheime

welt, in der mein lied erlösung findet:

meine Sanfte! blühende arme

umfangen uns, sie spüren unser

fiebern, verbinden uns die brust

und schenken wermuttee ein

meine Sanfte! schon höre ich im morgenrot

nicht mehr der drossel wirres schwatzen

sie schüttet sterne über unsere berührungen

den letzten tropfen entzündet je vous aime

auf unserem zerbrochnen höhepunkt



Rudamina, November/Dezember 1978

Übertragung aus dem Litauischen: g.v.