g. v.
الألمانية
naktys yra didelės
1
pražysta naktį rusvos tavo krūtys
ir įtaikus aliejinis rugpjūtis
užlieja mus kilniom aiškiaregystėm
mes būtini – atodūsio matmuo
ir odė mūsų permainingom lūpom
ir sodo obeliai, pakalnių ūkui
į jį lėtai apsunkusi žengi
paskui lakštingalą, giesmėn įbridus
ne rytas dar, sudygusi ugnis
ir lapų gyslos, ir balti kamienai
Švelnioji mano! apkabink kelius
mažyti pilkas meilės talismane
tyloj negirdimas, sėdėk ir verk
ir vilkis, kol ištrykš voix d'enfant
po mano pirštais, didelė naktis
šiai paskutinei, Dieve, atnašystei
2
garavo smalkės, merkėsi mairūnai
noragas kaukolę užgavo tamsoje
mes įtempti, ir smelkias mano kūnas
į tavo naktį, švyti naktyje
nakties žaltvykslės, vandenų išplautas
boluos kaip griaučiai tavo kambariuos
juodon naktin išplaukusiųjų plaustas
juoda naktis akiduobėm žioruos
bet tu regi, kaip išganingai švyti
dvasingieji šikšnosparnių veidai
ir išmanai tą laikinumo dydį:
gaisrų ugnis, o, nuoskriaudų aidai...
kai suskaičiuoju, liekame vien mudu
ir aukuro nuskilusi briauna –
aiškiaregystės šaukianti minutė
Švelnioji mano! apkabink mane
sušildyki, medėja baltos rankos
suvilgyk žievę aptakioj liepsnoj
ir aklą Dievą prie širdies prilenki
šventa giesme chantant dans la coupole
3
mažyti pilkas meilės talismane
smuikuoja smilga vakaro verlenas
ir skęsta lūpažiedžių patale
auksinio sklastymo tiesiausia biržė
ir tyliai plasta ugniaspalviai viržiai
viršum šilų, o debesio galva
kūrenas tarsi nieko nepamiršus:
krūtinės šarvas, kruvina ląsta
dalija mūsų laisvę ir nelaisvę
kregždė urvinė (jos ranka šalta)
jau nusiskynė rusvą tavo vaisių
o miesto skruzdėlyne mes beteisiai
ir nežinia jau, kas už ką ir kas prieš ką
tiktai sapne visai kita ranka
tavuosius žiedlapius atskleidžia tylai
ir pamatau su nuostaba slapta
pasaulį, išganingą mano lyrai:
Švelnioji mano! žydinti ranka
mus apkabina ir matuoja karštį
ir ant krūtinės užvynioja tvarstį
ir girdo mus pelynų arbata
Švelnioji mano! aš jau negirdžiu
aušroj ką klieda amalinis strazdas
lytėjimus užliedamas žvaigždėm
ir paskutinį lašą je vous aime
viršūnėj mūsų palaužtoj uždegdamas
Rudamina, 1978-ųjų lapkritis–gruodis
من: Slenka žaibas
Vilnius: Vaga , 1983
الإنتاج المسموع: 2006 Books from Lithuania
groß sind die nächte
1
nachts erblühen deine gebräunten brüste
uns salbt der holde ölige august
mit andächtiger hellsicht – nach uns
den atemzügen, der ode von aufgewühlten
lippen und den äpfeln des gartens
verlangt der dunst am fuß der hügel
langsam, behäbig begibst du dich hinein
du folgst der nachtigall, treibst im gesang
es ist noch längst nicht tag, und flammen
sprießen, blattadern, weiße stämme
du meine Sanfte! umarme die wege
kleiner grauer talisman der liebe
lautlos in der stille, setz dich, weine
warte bis unter meinen fingern la voix
d’enfant ausströmt, groß ist die nacht
für diese letzte opfergabe, Gott
2
wo brände schwelten, welkt majoran
ein schädel, aufgepflügt im dunkeln
und wir verstört, mein körper dringt
in deine nacht, es leuchten die irrlichter
der nacht, und in dein zimmer wird das wasser
den leichenfahlen nachen der in die schwarze
nacht hinaus gezognen spülen, schwarz
glüht die nacht in ihren augenhöhlen
doch du siehst in den gesichtern
der fledermäuse die erlösung leuchten
und verstehst, es ist ein großer augenblick:
die flammen, ach, der widerhall der kränkungen...
ich zähle sie zusammen, es bleiben nur wir zwei
und der geborstne rand des brandaltars –
dieser moment verlangt nach hellsicht
meine Sanfte! umarme, wärme mich
meine weißen arme, sie verholzen
benetze die rinde in den flammen
zieh’ an dein herz den blinden Gott
selig chantant dans la coupole
3
kleiner grauer talisman der liebe
auf rispen musiziert der abend wie Verlaine
im lippenblütenbett versinkt der goldne
scheitel einer schnurgeraden furche
das feuerfarbne heidekraut schwirrt leise
überm kieferwald, doch der kopf der wolke
brennt weiter, als sei nichts vergessen:
ein blutiger brustkorb, ein harnisch
mischen unsere freiheit, unsre unfreiheit
schon pflückt mit kalten händen
die uferschwalbe deine gebräunten früchte
im ameisenstadtstaat sind wir rechtlos
niemand weiß mehr, wer für, wer gegen wen
und nur im traum entfalten andere
hände deine blütenblätter, still
und ich erblicke staunend die geheime
welt, in der mein lied erlösung findet:
meine Sanfte! blühende arme
umfangen uns, sie spüren unser
fiebern, verbinden uns die brust
und schenken wermuttee ein
meine Sanfte! schon höre ich im morgenrot
nicht mehr der drossel wirres schwatzen
sie schüttet sterne über unsere berührungen
den letzten tropfen entzündet je vous aime
auf unserem zerbrochnen höhepunkt
Rudamina, November/Dezember 1978