Birutė Mar

اللتوانية

Cornelius Hell

الألمانية

Pianino pamokos

tyliau, tyliau, tyliau,
           dar tik pradžia,
           pati garsiausia vieta dar bus,
           kitame puslapyje,
           iki jos dar toli
---

keista,
kartais vėl susapnuoju –
tuščia mokyklinė salė,
juodas fortepijonas,
rytoj koncertas

sėduosi,
pakeliu juodą dangtį –
kaukšteli, krūpteli stygos
(mažutės rankos,
balti prieš koncertą išlyginti rankogaliai,
sušalę slysteli pirštai…)

ir taip bijau suklysti,
paspausti ne tą klavišą,
užmiršti kairės rankos temą skambant dešinei

keista, kai tiek jau klavišų –
            net taip, per staiga, per grubiai ---
kai tiek akordų –
            ne taip, praleidus kažkurį balsą, perlaikius ---
kai tiek stygų –
            susipynusių, nutrūkusių ---
tiek pauzių –
            neišlaikytų, perlaikytų, tuščių ---

nors viskas, rodos, seniai išmokta atmintinai
viskas jau atrakinta – raktais
smuikų, bosų, širdies,

širdies bėgiais, linijom, penklinėm,
kurių nebeužtenka kai kyla pasažai
ligi paskutinio, balčiausio --------

kada garsai tarsi paukščiai krintantys nuo viršūnių,
pajutę šiltą trupinį saujoj
virpa ant sniego

kada jau tarsi žingsniais per sniegą
baltais ir juodais klavišais –

tyliau tyliau tyliau ---

© Birutė Marcinkevičiūtė
من: author’s manuscript
الإنتاج المسموع: Books from Lithuania, 2007

Klavierstunden

leiser, leiser, leiser
            das ist erst der Anfang
            die lauteste Stelle die kommt erst
            auf der nächsten Seite
            bis dahin ist es noch weit
---

seltsam
manchmal träum ich wieder davon:
die leere Aula der Schule,
das schwarze Klavier,
ein Konzert

ich setz mich,
hebe den schwarzen Deckel,
es hämmern und zucken die Saiten
(die kleinen Hände,
weiße vor dem Konzert gebügelte Manschetten,
erfrorene Finger gleiten…)

und hab so Angst vor einem Fehler,
die richtige Taste nicht zu drücken,
das Thema der linken Hand beim Spielen der Rechten zu vergessen

seltsam,
bei so vielen Tasten
           nicht so, zu plötzlich, zu grob---
bei so vielen Akkorden
           nicht so, einen Ton ausgelassen, zu lange gedrückt
bei so vielen Saiten
           verflochtene, abgerissene
bei so vielen Pausen
           nicht ausgehaltene, zu lang gehaltene, leere ---

wo ich alles, scheint es, längst schon auswendig kann
alles schon aufgesperrt ist: mit
Violin-, mit Bass- und Herzensschlüsseln,

mit Herzensgleisen, Linien, Notenlinien
die nicht mehr reichen, wenn die Passagen steigen
bis zum letzten, weißesten --------

wenn Töne wie Vögel von den Wipfeln fallen,
die einen warmen Krümel spüren auf der Hand,
auf dem Schnee zittern

wenn schon wie Schritte durch den Schnee
auf weißen und schwarzen Tasten,

Leiser leiser leiser ---

Übertragen von Cornelius Hell