Ramunė Brundzaitė

اللتوانية

Elena Ponzio

الايطالية

aukštasis

mama, o kaip čia buvo
klausiu ir klausiu jau, sakytum, užaugus

jau retai bepasilipu ant taburetės, kad ką nors pasiekčiau

dabar siekiu kitų dalykų
pavyzdžiui, aukštojo mokslo,
kad vis dar galėčiau tėvams kuo nors pasigirti,
kad giminės atlaidžiau žiūrėtų: šita taigi juk su aukštuoju

mama, o kaip čia buvo
nuo vaikystės, sakė, pasiutus
vis bandydavau išsiaiškint, kas būna aukštai kilus

iki šiol nusibrozdinu kelius
vis pasirenku klystkelius
ir mėlynes lyg vaikystėj renku
nuo rašalo išsitepa pirštai

rašo ir rašo šita – ką darysi, gi su aukštuoju
nelabai kuo turi pasigirti
mano tėvai prieš gimines

mama, o kaip čia buvo
nežinau, kodėl ir aš lyg berniukas norėjau būti ne kirpėja,
bet kosmonautė

o paskui prasidėjo: auskarai, lipimas per langą,
negrįžimas namo, draugai, alus – jaučiausi lyg koją mėnuly iškėlus

dar truputį vėliau: eilėraščiai apie mėnesienas ir
aukštųjų akimirkų ieškojimas – pagal Mačernį

taip ir nepasiekiau jokio aukštojo pilotažo
ir vis dar
labai bijau
aukščio

© Ramunė Brundzaitė
الإنتاج المسموع: Lithuanian Culture Institute

L’altezza

Mamma, com’è che è successo?
E chiedo e richiedo, ormai, direi, già adulta

Oramai è raro che salga su una sedia per raggiungere qualcosa in alto

Ora tendo a raggiungere ben altre cose
ad esempio, finire gli studi,
perché i miei genitori possano di qualcosa andar fieri
perché i parenti giudichino con più indulgenza:
beh, dopo tutto ha una laurea

Mamma, com’è che è successo?
Fin dall’infanzia, disse lei, ero irrequieta
cercavo sempre di sapere che ne sarà una volta cresciuta

Ancora oggi mi sbuccio le ginocchia
Scelgo strade sbagliate
Mi riempio di lividi come da bambina
Le dita si sporcano d‘inchiostro

Questa scrive, scrive – e cosa farai con la laurea?
Non hanno molto di cui andar fieri
i miei genitori davanti ai parenti

Mamma, com’è che è successo?
E non so perchè, anch’io come un bambino, non volevo diventare parrucchiera
bensì astronauta

E poi iniziò: orecchini, salire sulla finestra,
star fuori casa, gli amici, la birra – Mi sento come appena sbarcata sulla luna

e poco dopo: poesie sul chiaro di luna
e la ricerca dei momenti migliori – come diceva il nostro Macernis[1]

Non sono arrivata a fare acrobazie aeree
e tuttora
soffro ancora
di vertigini

[1] Vytautas Macernis (1921-1944) poeta lituano, viene citata una frase che racchiude l’essenza della poetica dell’autore, il valore della vita e di ogni momento prezioso della nostra esistenza N.d.T.

Translated from Lithuanian by Elena Ponzio